Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai pasmerkė susiskaldymą, ir išreiškė paramą savo Valdančiajam Vyskupui
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai pasmerkė į atskilimo kelią žengusių brolių veiksmus, ir pareiškė, visapusiškai remiantys Valdantįjį Vilniaus ir Lietuvos Vyskupą metropolitą Inokentijų. Kaip teigiama Lietuvos stačiatikių dvasininkų kreipimesi: atėjo laikas išbandyti tikėjimą, dorybę ir ištikimybę Kristui – Nukryžiuotajam ir Prisikėlusiam.
„Dabartiniai įvykiai mus sukelia liūdesį. Viena vertus, tai karas, kuris negailestingai įsiliejo į kiekvieną sielą. Kita vertus, susiskaldymas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčioje, kurį organizavo dvasininkų ir pasauliečių grupė, kuri, pasinaudodama proga, sumanė pereiti į Konstantinopolio patriarchtą. Šie žmonės platina šmeižtą apie Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovus, ir jų brolius, klaidindami visuomenę, viliodami parapijiečius, grasindami sunaikinti mūsų geranorišką, mylinčią taiką, bei įstatymų besilaikančią stačiatikių bendruomenę“, – rašoma kreipimesi, kurį pasirašė 61 dvasininkas.
Savo kreipimesi jie kvietė atsiskyrusiuosius atgailauti ir „sugrįžti į išganingą Bažnyčios glėbį“. Dvasininkai taip pat išreiškė viltį, jog valdžios atstovai užmegs dialogą su Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, jos vadovu metropolitu Inokentijumi ir jo vikariniu vyskupu Amvrosijumi, o ne keliais atskilusiais dvasininkais, ,,kurie nusidėjo prieš Dievą, ir gundė savo artimus“.
Kreipimasis parašytas kunigų iniciatyva netrukus po Velykų, ir perduotas Bažnyčios vadovams visuotiniame Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkų susirinkime, kuris įvyko Šventosios Dvasios vienuolyne, per jo titulo šventę, birželio mėn.13 d., pirmadienį.
Pilnas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkų kreipimosi tekstas
KRISTUS PRISIKĖLĖ!
Be šio džiaugsmingo šūksnio šiomis Šv. Velykų dienomis negali būti padaryta jokių gerų darbų. Viso pasaulio krikščionys skelbia vieni kitiems šią džiugią naujieną, liudydami apie savo vienybę, kurią jiems suteikė Prisikėlęs pasaulio Išganytojas.
Vos prieš savaitę sveikinome savo brolius Kristuje su Šventuoju Kristaus prisikėlimu, o šiandien - patys su dėkingumo jausmu priimame Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės p. Ingridos Šimonytės ir kitų aukštų mūsų valstybės pareigūnų sveikinimus.
Mes, Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai, esame įsitikinę sveikinimų nuoširdumu, nes per pastaruosius tris Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmečius tarpkonfesiniai, bei Bažnyčios ir valstybės santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu ir pagarba, krikščioniška meilė buvo dėmesio vertas pavyzdys.
Ir dabar atėjo metas išbandyti tikėjimą, dorybę ir ištikimybę Kristui – Nukryžiuotajam ir Prisikėlusiam. Dabartiniai įvykiai mus sukelia liūdesį. Viena vertus, tai karas, kuris negailestingai įsiliejo į kiekvieną sielą. Kita vertus, susiskaldymas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčioje, kurį organizavo dvasininkų ir pasauliečių grupė, kuri, pasinaudodama proga, sumanė pereiti į Konstantinopolio patriarchtą. Šie žmonės platina šmeižtą apie Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovus, ir jų brolius, klaidindami visuomenę, viliodami parapijiečius, grasindami sunaikinti mūsų geranorišką, mylinčią taiką, bei įstatymų besilaikančią stačiatikių bendruomenę.
Nuoširdžiai meldžiame Dievo nuolankumo ir išminties dovanų tiems klystantiems dvasininkams, kurie sukėlė susiskaldymą Bažnyčioje, kurie iš tikrųjų „nežino, ką daro“.
Tikimės, kad dvasininkai, pasukę atskilimo keliu, išgirs savo Vyskupo ir Bažnyčios balsą, sugrįš į Jos išganingąjį glėbį, su atgaila prieš Dievą, „ir bus viena kaimenė ir vienas Ganytojas“. Išreiškiame visišką sutikimą su Jo Eminencijos Metropolito Inokentijaus nuomone, kuris pareiškė besąlygiškai smerkiantis karą ir agresiją. Liudijame visišką paklusnumą Lietuvos Valdančiajam Vyskupui ir Stačiatikių Bažnyčios arkivyskupui metropolitui Inokentijui, kuris už mus visus yra atsakingas prieš Dievą.
Tikime, kad valdžios atstovai kurs dialogą su Lietuvos stačiatikių bažnyčia mūsų vyskupų asmenyje, o ne su grupe brolių dvasininkų, nuklydusių į atskilimą, nusidėjusių Dievui, bei gundžiusių savo artimus.
Bažnyčios įstatai ir mūsų tikėjimas remiasi per šimtmečius susiformavusiomis tradicijomis. Atsižvelgiant į dabartinius įvykius, tradicijos negali likti nepakitusios, tačiau jos kinta pamažu, palaipsniui, laikantis Bažnyčios kanonų ir, žinoma, atsižvelgiant į Bažnyčios susirinkimo viltį: žmones, vienybę, dvasinikus ir vyskupus.