Vyskupas Ambrosijus: Renkantis vienuolio kelią
Straipsnis publikuotas spalio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.
Trakų vyskupas Ambrosijus
Trakų vyskupo Ambrosijaus mintys apie atsakomybę priėmus sprendimą tapti vienuoliu. Jo Ekscelencija Ambrosijus gimė Baltarusijoje, augo Lietuvoje, Vilniuje gyveno iki 24 metų amžiaus. Vienuoliu tapo Švenčiausiosios Trejybės Sergijaus lauroje. Ten gyveno ir mokėsi nuo 2001 iki 2015 m. Po to paskirtas Smolensko apskrityje, prie Dniepro ištakos, naujai įkurto vienuolyno igumenu. Nuo 2019 m. atlieka oficiją Lietuvoje: talkina Vilniaus ir Lietuvos metropolitui Inokentijui, yra Trakų vyskupas vikaras.
Mąstant apie atsakomybę nutarus tapti vienuoliu, pradžiai derėtų pažvelgti į atsakomybės priešybę: neatsakingumą. Jis kyla dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų tokia: žmogus nežino, jog esama tam tikrų ribų, kurių nevalia peržengti. Jam gali atrodyti, kad jis dar nieko bloga nedaro, niekuo itin nenusideda, o iš tikrųjų jau yra ,,pakibęs virš prarajos”: dar vienas neatsargus žingsnelis, ir jis žus.
Kita neatsakingumo priežastis: formalus požiūris į pasirinktą kelią bei į savo statusą. Kalbant apie vienuolį, tai čia formalus požiūris reiškiasi tuo, kad nepaisoma, nesivadovaujama Šventajame Rašte ir Šventajame Bažnyčios padavime nurodytomis normomis, kurių būtina paisyti, siekiant tobulėti, ugdyti gerus bruožus. Šio nenoro šaknys – žmogaus negalėjimas ar nenoras pripažinti savo klaidas ir pradėti keistis į gera. Iš esmės tokia nuostata rodo, kad žmogus atsisako atgailos, o ji yra vienuoliško gyvenimo pagrindas.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad vienuolis yra atsakingas už kiekvieną gyvenimo dieną. Turiu omenyje jo dvasios būklę, jo žodžius ir tai, kokį pavyzdį jis rodo savo gyvenimu. Pažvelkime, prieš ką jis turi atsakyti:
- prieš Dievą, nes po mirties stos į Jo Teismą ir teks atsakyti ir už duotus įžadus (apie tai sakoma ir įšventinant į vienuolius);
- prieš savo paties sielą: juk nuo to, kaip gyvename čia, priklauso, kaip gyvensime išėję Anapilin;
- prieš savo artimuosius – gyvus ir mirusius, nes vienuoliai turi uoliai melstis tiek už savo gyvų giminaičių sveikatą, tiek už mirusiųjų amžiną atilsį;
- prieš vienuolyno brolius, ypač jaunesnius, neseniai įšventintus, kuriems vyresnieji tampa pavyzdžiu. Visiems vienuoliams privalu vadovautis vienuolyno įstatais, nes vienuolyno brolijos sėkmė priklauso nuo kiekvieno jos nario indėlio;
- prieš parapijiečius ir piligrimus; kai kurie vienuoliai tarnauja parapijose. Jie tampa gyvu pavyzdžiu, kaip reikia gyventi pagal Evangeliją ir joje skelbiamus įsakus; šie vienuoliai dažnai tampa dvasiniu orientyru pasauliečiams, rodo pavyzdį, kaip mąstyti ir viską vertinti dvasiniu požiūriu;
- prieš dvasinių mokymo įstaigų auklėtinius, jeigu vienuolis atlieka jose oficiją. Tiek teigiamas, tiek neigiamas asmeninis vienuolio pavyzdys daro įtaką dvasinių mokymo įstaigų auklėtiniams, jų tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimui; vienuolis neša už tai atsakomybę.
Didelę savo gyvenimo dalį praleidau Švč. Trejybės Sergijaus lauroje, kur man teko stebėti deramai vienuoliško gyvenimo žygdarbį atliekančius tėvus, todėl, kalbėdamas apie vienuolio atsakomybę, norėčiau paminėti tuos iš jų, su kuriais teko susipažinti.
Archimandritas Feodoras (Andriuščenko; 1928 - 2012) ilgai buvo vyriausiuoju Švč. Trejybės Sergijaus lauros vienuoliu. 1946 m. jis įstojo į Teologijos institutą, kuris vėliau buvo perkeltas į Švč. Trejybės Sergijaus laurą. Tarp jo bendrakursių buvo būsimasis šios Lauros nuodėmklausys archimandritas Tichonas (Agrikovas) bei archimandritas Kirilas (Pavlovas).
Man teko susipažinti su tėvu Feodoru, kuris buvo itin dvasingas žmogus. Jo celėje, vadovaujantis sena vienuolių tradicija, kabėjo ,,įšventinimo į vienuolius“ kryžius; buvo ir tuomet laikyta žvakė. Viena ir kita turėjo vis priminti tėvui Feodorui apie jam tenkančią atsakomybę. Dar ant jo celės sienos buvo keli vatmano lapai, ant kurių tvarkingai, ranka, buvo perrašyta visa įšventinimo į vienuolius apeigos eiga bei šventųjų Tėvų mintys, primenančios vienuolio atsakomybę. Noriu pabrėžti, kad tėvas Feodoras jautėsi atsakingas prieš eilinius maldininkus...Be kita ko, jis ir mane reguliariai siuntinėjo į cerkvės kioską pirkti mažų Evangelijos ir maldyno knygelių, kurias dalijo į Laurą atvykusiems tikintiesiems. Jis ir meldėsi už juos, ir veiksmingai jiems padėdavo.
Archimandrito Feodoro bendramokslis ir draugas archimandritas Kirilas (Pavlovas 1919 – 2017), ilgus metus atlikęs Lauros nuodėmklausio oficiją, yra labiau žinomas. Su juo man taip pat teko susitikti. Jis stebino savo didžiule meile broliams ir ta atsakomybe, su kuria jis atliko nuodėmklausio oficiją, be to, priiminėjo ne tik brolių vienuolių, bet ir pasauliečių maldininkų išpažintis. Manau, kad tėvas Kirilas būtų galėjęs drąsiai prašyti Viešpatį, kad galėtų anksčiau pas Jį iškeliauti, nes paskutinius 10 gyvenimo metų labai sunkiai sirgo, buvo prikaustytas prie patalo. Tačiau suprasdamas, kad reikalingas broliams, nuolankiai kentėjo savo fizinę negalią. Jis išties, net nepajėgdamas judėti, teikė broliams didžiulę paguodą. Labai daug žmonių, tiesiog pabendravę su juo, pasirinko vienuolio kelią, atėjo į Laurą. Ir taip jie apsispręsdavo ne todėl, kad jis būtų raginęs tapti vienuoliu. Ne, tiesiog pabuvę greta žmonės norėjo tapti panašūs į jį: tokia paveiki buvo jo asmenybė, įtaigus asmeninis jo pavyzdys.
Man teko būti dar vieno vyriausiųjų Lauros vienuolių – schimininko igumeno Pafnutijaus (1927 – 2005) celės pagalbininku (rus. ,,keleinik“). Šis vienuolis mažiau žinomas. Į Laurą jis įstojo 1954 metais. Jis pasakojo, kaip labai norėjo įstoti į vienuolyną, kaip stipriai mylėjo Kristų. Vaikystėje jį paleido iš rankų; jis šlubavo. Kad vietininkas priimtų į vienuolyną, jis paslėpė savo lazdelę po laiptais į Refektoriaus šventovę ir pribėgo prie vietininko, prašydamas palaiminimo stoti į vienuolyną. Jis labai ilgai ir sąžiningai atliko sunkią Lauros prosforų kepėjo oficiją. Ir pagrindinę schimininko oficiją – melstis tėvas Pafnutijus taip pat atliko labai atsakingai. Dėl glaukomos ir kataraktos jis blogai matė ir dažnai klausydavo radijo laidų. Vienas novicijus jam pasakė: ,,Tėveli, kam jūs klausote radijo laidų? Verčiau pasimelstumėte ar imtumėtės kokio kito, dievotesnio darbo“. O tėvas Pafnutijus atsakė, jog buvo metas, kai žmonės nei radijo klausė, nei domėjosi tuo, kas vyksta, o tada atėjo bedieviška sovietų valdžia ir juos užgriuvo aibė bėdų. Vėliau aš supratau, kad jis klausė radijo laidų, norėdamas suprasti, kas ir kokių bėdų patiria pasaulyje, kad po to už tuos žmones pasimelstų.
Norėčiau paminėti ir protojerėjų Nikolajų Gurjanovą (1909 – 2002), gyvenusį Zalito saloje. Nors jis ir nebuvo vienuolis, bet gyveno asketiškai. Jis didžiai mylėjo žmones. Man teko su juo susitikti, ir galiu paliudyti, kad jis daugelį paskatino būti krikščioniu ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. O mane jis palaimino mokytis dvasinėje seminarijoje.
Dar paminėsiu schimininkę igumenę Varvarą Piuchticietę (1930 – 2011) ir jos išskirtinį, itin ,,sistemingą" požiūrį į seserų auklėjimą bei meilę piligrimams. Ji Piuchticos seseris įpratino su didele meile priiminėti visus, kas lankėsi jų vienuolyne. Be to, ji sukūrė seserų ugdymo, ,,augimo“ sistemą, ir mes žinome, kad daugelio Rusijos Stačiatikių vienuolynų igumenės – buvusios Piuchticos vienuolyno seserys.
Analogiški bruožai buvo būdingi ir archimandritui Venediktui (liet. ,,Benediktui“; 1939 - 2018), kuris nuo 1991 m. buvo Optos vienuolyno vietininkas. Šis vienuolynas yra įspūdingo dydžio: jame yra apie 200 vienuolių. Aišku, kad vienas vyresnysis negali skirti pakankamai dėmesio kiekvienam tokios didelės bendruomenės nariui. Bet mane nustebino itin atsakingas tėvo archimandrito požiūris į šią aplinkybę: jis paskyrė 10 nuodėmklausių, ir kiekvienas jų buvo atsakingas už tam tikrą grupelę brolių, tarkime už 20 asmenų. Šie nuodėmklausiai reguliariai lankėsi pas archimandritą ir pranešinėjo, kaip jie ugdo dvasinei globai patikėtus brolius. Tad tėvas Venediktas kaip vyresnysis, igumenas, buvo atsakingas ir kontroliavo ganėtinai didelį vienuolyną.
Tarsiu keletą žodžių apie dabartinį savo nuodėmklausį, archimandritą Varfolomėjų (Kaluginą; g. 1934), kuris atlieka Švč. Trejybės Sergijaus lauros nuodėmklausio oficiją. Kad ir kas kreiptųsi į jį, norėdamas išpažinti nuodėmes, net ir netinkamu metu, jis niekuomet neatsisako priimti išpažinties, nes supranta: jeigu brolis kreipėsi, vadinasi, jam to reikia dabar, nedelsiant. Man jis sakydavo: ,,Reikia norėti būti ne šventuoju, o atgailaujančiu nusidėjėliu“.
Pamenu ir Patriarchą Aleksijų Antrąjį (Ridigerį; 1929 -2008). Jis lankėsi Lauroje, kai aš buvau vienas iš jos brolių ir rūpinausi prekybos kioskais, įskaitant pardavinėjantį knygas. Regis, Patriarchui pakanka rūpesčių, bet įsidėmėjau, kaip atsakingai jis apžiūrėjo atidaromą knygų kioską. Jis neskubėdamas apėjo visą patalpą, užėjo į kiekvieną jos kampelį, itin įdėmiai viską apžvelgė, o vėliau davė konkrečių nurodymų, kokių knygų ir laikraščių ten stinga, o ką reikia pašalinti. Tai vėlgi yra išskirtinis atsakingumo pavyzdys, kurį parodė itin sudėtingą, iškilią oficiją atliekantis žmogus.
Pabaigai norėčiau kaip pavyzdį paminėti ir savo Dangiškąjį globėją, šventąjį vienuolį Ambrosijų Optietį. Net ir gulėdamas ligos patale jis daug nuveikė Optos vienuolyno ir maldininkų labui. Jo dažnai klausdavo, kaip gyventi. Šventasis atsakydavo: ,,Gyventi – neliūdėti, niekam neįkyrėti, nieko nesmerkti, ir visiems – mano pagarba“. Amen ir Dievui Šlovė!
Nuotr.: Trakų vyskupas Ambrosijus 2009 m. spalį buvo diakonas vienuolis Švč. Trejybės Sergijaus lauroje.
Straipsnis parengtas remiantis pranešimu ,,Vienuolio atsakomybė priėmus sprendimą tapti vienuoliu“, kurį Trakų vyskupas Ambrosijus 2022 m. rugsėjį skaitė Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios rengiamoje vienuolijos konferencijoje Turkovicų m., Globos vienuolyne.
