Виленско-литовская епархия

Šis Trakų vyskupo Ambrosijaus straipsnis buvo parašytas  Demetrijaus ,,tėvų šeštadieniui” ir išspausdintas laikraščio Stačiatikių Lietuva lapkričio mėnesio numeryje

Trakų vyskupas Ambrosijus

Dievas sukūrė žmogų nemariam, amžinam gyvenimui Rojuje, bet Adomo nuodėmė nubloškė mus į kančią, ligas ir mirtį.

Dabartiniai mūsų būčiai būdinga tai, kad ji baigiasi mirtimi. Begyvendami mes matome, kad žmonės miršta – tiek artimi mums, tiek mažai pažįstami, ir mes patys rengiamės sutikti mirtį. Krikščionybė mus moko, kad mirtis nėra mūsų gyvenimo pabaiga, kad už būties ir nebūties slenksčio mūsų laukia gyvenimas amžinybėje. Koks bus šis pastarasis gyvenimas – su Dievu ar toli nuo Jo, priklauso nuo to, kaip gyvename čia, žemėje: nesusimąstydami, nuodėmingai ar priešingai - stengėmės išlikti kiekvienam iš mūsų duoto Dievo paveikslo didybėje.

Koks bus mūsų pomirtinis gyvenimas, priklauso ne tik šio gyvenimo darbų ir poelgių. Stačiatikių Bažnyčia teigia, jog čia dar gyvenančiųjų maldos gali pakeisti į gera kiekvieno mirusiojo pomirtinę būtį. Apie tokią galimybę byloja daug Šventojo Rašto liudijimų bei šventųjų Tėvų raštai. Per beveik du tūkstančius metų nusistovėjo Stačiatikių Bažnyčios tradicija, kaip turi vykti atminai. Ir šią tradiciją reikėtų atskirti nuo stabmeldystės atgyvenų, kurios iki šiol esti įsišaknijusios kartais net tikinčiųjų sąmonėje.

Tad kokia ši Stačiatikių Bažnyčioje nusistovėjusi atminų tradicija?
 Esama ypatingų neseniai mirusio ir Dievo akivaizdoje esančio žmogaus (rus. ,,novoprestavlenogo“) atminų dienų.

Pirmiausia – trečia diena po mirties: būtent šią dieną stačiatikių papročiu priimta laidoti velionį – atgiedoti jį. Šis paprotys susijęs su tuo, kad Jėzus Kristus prisikėlė trečią dieną, be to, jis sietinas ir su tuo, kad Dievas – tai Švenčiausioji Trejybė.

Toliau – devinta ir 40-ta diena po mirties. Bažnyčios Padavime įvairiai aiškinama, kodėl ypatingas dėmesys skiriamas būtent šioms dienoms. Kai kurie aiškinimai atitinka Stačiatikybės dvasią, o daugelis tėra apokrifų pasakojimai.

Neišleiskime iš akių, kad mūsų pomirtinio pasaulio vaizdiniai ir jo supratimas tam tikra prasme yra sąlygiškas, apytikris. Nes ana ,,tikrovė“ visiškai nepanaši į šią. Ten nėra laiko, nėra tokios erdvės, kokią mes regime čia ir kaip ją suvokiame. Anam pasauliui mūsų žemiškieji matai netinka.

Specialiųjų atminų dienų – devintos, keturiasdešimtos – buvimas nereiškia – neturi reikšti, kad, pavyzdžiui, keturiasdešimt pirmą dieną jau neturime melstis už išėjusįjį, ir dabar tik praėjus metams po mirties vėl jį prisiminsime, nes metinės – dar viena ,,svarbi“ atminų diena. Ne, mirusį artimą žmogų dera prisiminti ne tik ,,ypatingomis“ dienomis: juo dažniau jį atminsime, juo geriau.

Kaip reikėtų melstis už žmogų, išėjusį Anapilin? Tarp Stačiatikių Bažnyčios tradicinių pamaldų yra ir specialios pamaldos už mirusius, kurios vadinasi ,,egzekvijos“ (rus. ,,panichida“). Jos gali vykti ir šventovėje, ir prie velionio kapo, svarbiausia, kad jose dalyvautų ir pats melstųsi tas, kuris paprašė, kad kunigas atliktų pamaldas šiam artimajam.
Krikščioniškosios dvasios visiškai neatitinka įprotis ,,užsakyti“ egzekvijas, bet pačiam jose nedalyvauti. Tai ne kas kita, o formali ,,duoklė“ mirusiajam. Už mūsų mirusį artimą būtina pačiam iš širdies, su ašaromis melstis kartu su dvasininku, su visa Bažnyčia. Būtent tokia mūsų meilės išėjusiajam raiška teikia jam didžiausią palengvinimą ir pelno Viešpaties atleidimo malonę. 

Bažnyčia už mirusių stačiatikių amžiną atilsį meldžiasi ne tik per egzekvijas, bet ir per Dieviškąją Liturgiją, atnašaudama už juos Dievui Bekrauję Auką. Labai svarbu, kad mirus žmogui už jį šventovėje būtų užsakyti 40-ties dienų atminai (rus. ,,sorokoust“) vykstant Dieviškajai Liturgijai. Galimi ir ilgesni – pusės metų ar metų atminai.
Be to, Stačiatikių Bažnyčios metinių pamaldų cikle esama ypatingų dienų, kuomet visa Bažnyčia iškilmingai mini visus nuo amžių užmigusius krikščionis – tiek tuos, kurie mirė pasirengę mirčiai kaip dera krikščionims, tiek tuos, kuriuos mirtis užklupo staiga. Šiomis dienomis vykstančios egzekvijos vadinamos visuotinėmis, o pačios atminų dienos – visuotinais ,,tėvų šeštadieniais“.

Diena, kuomet pagal stačiatikių tradiciją reikia apsilankyti kapinėse, vadinama ,,Radonica“ – džiaugsmo, džiugesio diena. Jai parinkta ,,Tomo savaitės“ antradienis, o tai maždaug 10 dienų po Velykų.

Žinodami, kaip svarbu atminti mūsų mirusius artimuosius per Liturgiją, nepamirškime ir to, kad už juos dera melstis namuose. Iš esmės velioniui nereikia nei karsto, nei antkapio, nei juo labiau  - šermenų. Amžina, nemari mirusiojo siela didžiai reikalinga nuolatinių maldų už ją, nes pati ji negali imtis gėrio darbų, kurie galėtų palengvinti jos pomirtinę dalią. Todėl mūsų pareiga – namuose melstis už visus artimuosius, įskaitant mirusius. Labai naudinga namuose skaityti Psalmyną už velionį – nors po katizmą kasdien bei prisiminti mirusius, kai sakome įprasta dienos maldas ir skaitome Evangeliją.

Mirusiems artimiesiems svarbu pasitarnauti ir gailestingumo darbais: atminų dienomis aukoti šventovei, duoti išmaldą vargšams prašant pasimelsti už velionį, atnešti maisto aukai, dedamai ant tetrapodo (rus. ,,kanun“). O paprasčiausia auka už mirusįjį – žvakė, kuri statoma prie tetrapodo linkint amžinojo atilsio.

Atlikdami visus minėtus gerus darbus mūsų mirusio artimojo labui: uoliai už jį melsdamiesi, šelpdami Bažnyčią, duodami išmaldą skurstantiems, darydami kitus gėrio darbus vardan išėjusiojo, neturime tuo puikuotis ir laukti už tai atlygio iš Dangaus. Juk melstis už mirusius – mūsų meilės pareiga. Reguliarios maldos ir geri poelgiai ,,švelnina“ mūsų sielą, daro ją imlesnę Dievo malonei. O tai reiškia, jog tada, kai ateis eilė mums stoti į Dievo teismą, mes būsime geriau pasirengę Dangaus Karalystės pilnatvei, jeigu ji bus mums skirta.