Виленско-литовская епархия

Trakų vyskupo AMBROSIJAUS straipsnis, parengtas dvasinio pokalbio su Vilniaus dekanato parapijiečiais pagrindu ir publikuotas laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ gruodžio mėnesio numeryje.

Krikščioniškoje tradicijoje išpažinčiai tenka labai svarbus vaidmuo. Tikinčiojo, krikščionio dvasinis gyvenimas negali būti ,,normalus“ be reguliaraus dalyvavimo šiame Slėpinyje. Todėl labai svarbu tinkamai jam pasirengti.

Stačiatikių tradicijoje šis pasirengimas reiškiasi pirmiausia tuo, kad žmogus iš anksto, dar iki išpažinties, suvokia padaręs nuodėmių, be to, jis nusiteikia atgailai dar ir padedant dvasininkui, kuris prieš pat išpažintį sako specialiai tam skirtas maldas.

Be kita ko, šiose maldose minimos ir pagrindinės nuodėmės, kurias darome begyvendami. Jas būtų galima sąlyginai suskirstyti į tris kategorijas: nuodėmės Dievui (tai nederamas, nepagarbus požiūris į Viešpatį, kuris reiškiasi tuo, kad Jam nedėkojame, Jo nešloviname, o priešingai – piktžodžiaujame); nuodėmės artimui (visiškai nepaisome įsako jį mylėti); nuodėmės sau (savo sielai ir kūnui).

Šis parengiamasis Slėpinio vyksmo etapas iš esmės yra savitas dvasios ,,įšildymas“. Tai nelyginant automobilio variklio užvedimas ir įšildymas prieš imant kur nors įsibėgėjus važiuoti.

Pasibaigus pasirengimui, žmogus prieina prie analojaus ir atgailauja jau dėl savo paties konkrečių nuodėmių. Nors jas išpažįsta kunigui, bet jo asmenyje – Pačiam Dievui.

Ką svarbu atminti per išpažintį? Reikia minėti savo, o ne kieno nors kito nuodėmes ir nebandyti kvosti dvasininko – būna ir taip. Kalbant apie išpažintį priimantį dvasininką, tai svarbiausias jo uždavinys – ne trukdyti, o padėti. Kai išpažintį atliekančiam tikinčiajam sunku paminėti tas ar kitas nuodėmes, dvasininkas gali jam pateikti atsakymą menantį klausimą. O jeigu nuodėmės paminėtos, ir dvasininkas mato, kad jas paprastai lydi kitos nuodėmės, jam dera ir apie šias pasiteirauti. Pavyzdžiui, kuomet asmuo linkęs smerkti kitus, ši nuodėmė visada kyla dėl smerkiančiojo puikybės ir perdėtos savimanos bei dėl negailestingo požiūrio į artimą.

Bet dera paisyti  ir bendros taisyklės, kad išpažintis neturi tapti išsamiu pokalbiu dvasinio gyvenimo temomis. Asmuo, atliekantis išpažintį, gali pateikti dvasininkui vieną konkretų, trumpą klausimą, jeigu jam neaišku, ar jis padarė nuodėmę pasielgęs vienaip, o ne kitaip jo minimoje situacijoje. Ir viskas. Dvasininkui taip pat dera glaustai atsakyti.

Rengiantis išpažinties Slėpiniui reikia tarsi ,,sietu“ perkratyti ne tik tai, ką sakėme, galvojome ir darėme per laiką, praėjusį nuo paskutinės išpažinties, bet ir vėl peržvelgti visą savo gyvenimą. Nes būna, kad tai, ko anksčiau nelaikėme nuodėme, ką gal net buvome priskyrę savo laimėjimams, po kiek laiko gali atrodyti visai kitaip. Labai svarbu ,,grįžti“ į praeitį ir deramai, vadovaujantis nauja dvasios rega, įvertinti tai, ką anuomet esame nuveikę.

Pasauliečiai dažnai klausia, ar per išpažintį jiems dera vardinti nuodėmingas mintis, ar reikia apsiriboti tik veiksmais. Jeigu šios mintys įkyrios, jeigu jos dažnai kartojasi ir gali pastūmėti į nuodėmę, jeigu jos trukdo melstis, rengtis išpažinčiai, Šventųjų Slėpinių priėmimui, jas verta paminėti. Tokių minčių atskleidimas iš esmės yra tai, ką vadiname ,,minčių išpažinimu“ (rus. ,,otkrovenije pomyslov“). Tokių minčių šaltinis – demoniškos jėgos, todėl veiksmingiausias kovos su jomis būdas: atskleisti jas per išpažintį. Tam reikia įveikti ,,mažą gėdą“, kurią patiriame, kai vardijame savo nuodėmingas mintis vien dvasininkui, norėdami išvengti didesnės gėdos, laukiančios kitame gyvenime, kai prieš Kristų ir kitus žmones atsistosime su visu savo ,,grožiu“, o iš esmės – su nuodėmių nuogumu.

Per Išpažinties Slėpinį prašydami, kad Dievas atleistų mūsų nuodėmes, nepamirškime, jog ir nusikaltus žmonėms reikia paprašyti atleidimo. Atminkime, jog susitaikymas su artimu yra svarbiausia dalyvavimo Išpažinties ir Šventųjų Slėpinių priėmimo Sakramentuose. Ir prašymas atleisti neturi būti formalus: jį turi lydėti veiksmai. Tarkime, jeigu atsiprašėte už tai, kad palikote neplautus indus, turite ne tik pažadėti ateityje to nedaryti, bet ir nuplauti tuos indus. Tik veiksmas liudija, kad mūsų esybėje įvyko pokytis, ir mes tikrai prašome atleisti.

Vidinis pokytis ir yra tikras atgailos vaisius. O kai išmoksime deramai atgailauti už nuodėmes žmonėms, tąsyk ir mūsų santykiai su Dievu klostysis teisingai.

Atsakymai į klausimus

- Kaip nepasiduoti giliam liūdesiui? Juk mes pastoviai išpažįstame nuodėmes. Kaip išvengti nuolat kylančių minčių apie jas ir apie tai, kokie mes esame blogi? Iš kur semtis jėgų džiaugsmui ir kas jį galėtų teikti? Kai visą laiką galvoji apie nuodėmes, kažkaip apima liūdesys.

Džiaugsmo Šaltinis – Viešpats. Todėl labai svarbu reguliariai eiti išpažinties ir priiminėti Švenčiausiuosius Slėpinius. Susivienijimas su Viešpačiu, švari sąžinė ar bent pastangos darytis geresniam teikia vidinio džiaugsmo. Be to, žmonėms, ypač linkusiems į melancholiją ar patiriantiems įvairių sunkumų, labai svarbu rasti, už ką dėkoti Dievui. Jonas Auksaburnis sakydavo: ,,Šlovė Dievui už viską! O jam teko patirti daug persekiojimų, bet jis vis šlovino Dievą. Ir trečia: kuomet įstengsime suvokti, kad ir liūdni, skaudūs mūsų gyvenimo dalykai kilo ne savaime, o Dievas jiems leido įvykti arba skyrė, nes jie pasitarnauja mūsų sielos išganymui, tuomet ir vardan šio didžio tikslo patiriamos negandos teiks mums paguodos. Juk jos mums skirtos mylint. Žmonės, kurie taip žvelgia į savo gyvenimą, apskritai nesisieloja. Priešingai, kuomet nėra jokių sunkumų, jie net nusimena, nes mano, jog Viešpats juos pamiršo: nesiunčia išbandymų, skaistinančių sielą. Ketvirta: Viešpats patvarko taip, kad mūsų gyvenime būtų įvairių progų parodyti, kad Jį mylime, todėl, nepaisant patiriamų sunkumų, renkamės dorą, o ne nuodėmę. Na, o galimybė išreikšti meilę Dievui taip pat labai džiugina tikintį žmogų. Matote, kiek turime priežasčių džiaugtis? Ir dar vienas dalykas: jeigu apsidairysime ir objektyviai įvertinsime, kaip kartais sunkiai gyvena kiti žmonės, kokia našta juos slegia, tąsyk suprasime, kad mes dar labai labai toli nuo tokių dalykų, dėl kurių išties verta liūdėti.

- Ar normalu, kad mes metų metus atgailaujame dėl tų pačių, besikartojančių nuodėmių, vis ,,kalame“ tą patį, tarsi niekas nesikeistų? Ar taip yra todėl, kad esame prasti krikščionys?

Keitimosi į gera kelias – ilgas ir erškėčiais klotas. Mūsų nuodėmės dažnai tampa chroniškomis dvasios ligomis – aistromis. Ir įveikti jas tik išpažinties dėka neįmanoma. Juk ir su chroniškomis kūno ligomis nesusidorosime išgėrę tabletę. Labai sunku išsyk, vienu ypu nustoti darius tai, kas praktiškai tapo mūsų esme, tuo, ką dažnai vadiname charakteriu. Bet iš lėto, laipsniškai – galima. Į vieną ir tą patį purviną klaną galima įlipti iki kelių, galima iki kulkšnių, o galima ir visu kūnu išsivolioti. Ir toliau eiti, nepraleidžiant nė  vieno klano, kuriame galima išsitepti: juk jau esi purvinas, tad ar beverta saugotis?! O galima, įžengus į purvą išsyk skubiai apsivalyti ir toliau stengtis išlikti švariam, aplenkti pasitaikančias balas. O jeigu, nepaisant pastangų, vėl susitepama, vėl einama apsivalyti. Ir taip – visą gyvenimą. Kaip manote, kuris iš šių žmonių galiausiai bus švaresnis, ir kurio iš jų avalynė bus mažiau nukentėjusi – pirmo ar antro? Atsakymas aiškus. Akivaizdu ir tai, kad būtina atgailauti, nepaisant pagundos manyti, jog niekas nesikeičia, viskas lieka, kaip buvę. Keičiasi, bet ne taip greitai ir ne taip pastebimai, kaip norėtume.

- Ar išpažintį būtina atlikti vienam ir tam pačiam dvasininkui, ar nesvarbu, kam ją atlieki? Ar pasauliečiui reikia turėti dvasios tėvą?

Dvasios tėvas – tai žmogus, su kuriuo jūs reguliariai tariatės dėl dvasinio gyvenimo dalykų: kaip dažnai jums reikia eiti išpažinties, priiminėti Švenčiausiuosius Slėpinius, kaip griežtai pasninkauti ir t.t. Jis už jus meldžiasi, jūs meldžiatės už jį, ir, kiek tai įmanoma, einate išpažinties tik pas jį. Jei dėl kokios nors priežasties esate kitoje vietovėje, kitoje šalyje, tąsyk, be abejo, galite atlikti išpažintį kitam dvasininkui, kuris ten tarnauja. Tačiau svarbu vengti ydingos praktikos, kuomet pastoviai einama išpažinties pas skirtingus dvasininkus ir išpažįstamos tos pačios nuodėmės. Tai panašu į bėgiojimą pas skirtingus gydytojus, užuot turėjus vieną, kuris labai gerai žino, kokios jūs būsenos, kokios jūsų negalios, todėl gali efektyviau jus gydyti.

Ir dar vienas dalykas. Labai gerai, jei jums gėda bent kunigui išpažinti savo nuodėmes. Juk Dievo labai dažnai nebijome, o jeigu ir dvasininkai atsitiktiniai, ir jie nuolat keičiasi, tąsyk reikalai visai prasti. Kuomet yra tik vienas nuodėmklausys, ir mes dvidešimt penktą kartą ateisime išpažinti tą pačią nuodėmę, gal bent tada susimąstysime ir tarsime: gal jau pakaks, gal metas baigti ir dvidešimt šeštą kartą nekartoti tos nuodėmės?

- Ar būtina kiekvieną sykį, prieš priimant Švenčiausiuosius Slėpinius, eiti išpažinties? Juk tai – skirtingi Sakramentai.

Jeigu Švenčiausiuosius Slėpinius priimate kartą per savaitę, prieš tai būtina eiti išpažinties. Praėjusiais metais mūsų vyskupijos Ganytojų pasitarime buvo nutarta, jog praktikuojančiam krikščioniui reikia eiti išpažinties ne rečiau nei kartą per savaitę. Jeigu Švenčiausiuosius Slėpinius priimate dažniau nei kartą per savaitę ir nuo paskutinės išpažinties nepadarėte rimtesnės nuodėmės, galima ir neatlikti išpažinties. Kodėl reikia ją atlikti prieš priimant Švenčiausiuosius Slėpinius? Todėl, kad išpažintis – tai ne ataskaita apie nuodėmes. Išpažintis padeda žmogui pasijusti tam tikros atgailaujančiojo būsenos, kuri būtina norint deramai priimti Švenčiausiuosius Slėpinius. Kartą mano dvasios tėvas Švč. Trejybės Sergijaus lauroje priiminėjo rusų kalbos nemokančio užsieniečio išpažintį. Tas žmogus vis kažką nesuprantamai kalbėjo. Kaip į tai reagavo mano nuodėmklausys? Jam rūpėjo to asmens būsena. Dvasios tėvas sakė: ,,Matau, kad jis sugrudęs, atgailauja ir, nė žodžio nesupratęs, išrišau nuodėmes, leidau priimti Švenčiausiuosius Slėpinius“. Ar šių veiksmų logika aiški? Buvo akivaizdu, kad to žmogaus, užsieniečio, būsena tapo tokia, kokios reikia priimant Švenčiausiuosius Slėpinius. Tai – atgailaujančio muitininko, o ne fariziejo būsena (Lk 18, 9 – 14).

- Kada geriau eiti išpažinties, norint sekmadienį priimti Švenčiausiuosius Slėpinius?

Eiti išpažinties geriausiai išvakarėse, šeštadienį. Ir reikia stengtis šeštadienio vakarą ir sekmadienio rytą, iki Švenčiausiųjų Slėpinių priėmimo, akylai save stebėti, saugojant dvasią nesuteptą.

- Ką daryti, jeigu vaikai sako nenusidėję ir nenori eiti išpažinties prieš priimdami Švenčiausiuosius Slėpinius?

Su vaikais reikia darbuotis, dvasiškai darbuotis. Jeigu vaikai dar nesuaugę ir gyvena su jumis, jų gyvenimas vyksta jums matant, todėl galite jiems priminti daug dalykų, kuriuos jie mielai pamirštų. Reikia vaiką pratinti, jog negalima nei prie stalo sėsti nenusimazgojus rankų, nei priimti Švenčiausiųjų Slėpinių neatlikus išpažinties. Vaikas gal ir neapvalys sielos nuo visų nešvarumų, bet nors ją ,,apiplaus”. Reikia, kad vaikai kiek įmanoma anksčiau suvoktų, jog nepasirengus Slėpiniui nebus reikiamo poveikio.  Be to, kaip jau minėjau, žmogui, tiek suaugusiam, tiek vaikui, reikia turėti vieną nuodėmklausį, kuriam jis reguliariai atliktų išpažintį. Vaikščioti pas skirtingus dvasininkus – ne pati geriausia praktika. Ssavaime aišku, kad čia, kaip ir visur kitur, tėvų pavyzdys yra veiksmingiausia pedagogikos priemonė.

Apibendrindamas mūsų pokalbį norėčiau pasakyti, kad Išpažinties Slėpiniui reikia deramai pasirengti, o jo eigoje – būti sugrudusiam, atgailos būsenos. Reguliariai einant išpažinties įprantama atgailauti, dvasinis gyvenimas įgauna tam tikrą tolygų ritmą, o tai krikščioniui, stačiatikiui padeda atlikti visa, kas tik įmanoma, kad Viešpats galėtų jame reikštis Švenčiausiųjų Slėpinių ir Patepimo Šventuoju aliejumi Slėpinio dėka. Apie šiuos Sakramentus pasakosime kituose straipsniuose.

Aleksiejaus Litvinovo nuotr. (Kunigas vienuolis Tichonas priima išpažintį)