Stebuklingoji Vilniaus Hodegitrija
Straipsnis, publikuotas gruodžio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.
Vilniuje, Šventosios Dvasios vyrų vienuolyno katedroje, toje jos dalyje, kur yra šv. imperatoriui Konstantinui ir šv. imperatorienei Elenai pašvęstas Altorius, patalpinta ir stebuklingoji Dievo motinos ikona – Vilniaus Hodegitrija*. Toli gražu ne visi Lietuvos stačiatikiai ir net ne visi šio vienuolyno parapijiečiai žino apie šią didžią stačiatikių šventenybę, nors ji jau bemaž 6 amžius yra Vilniuje.
Ši ikona, kurios dydis – 134,5 x 90 cm, nutapyta ant 4 lentų (2 centrinės – kipariso, o šoninės – liepos). Sprendžiant iš XIX a. antroje pusėje paskelbto leidinio, kuriame pateiktos ikonos nuotraukos ir grafinis atvaizdas, Vilniaus Hodegitrija labiausiai panaši į Dievo Motinos Jeruzalės ikoną: yra jos veidrodinis atvaizdas (Kūdikis – ant kairės Dievo Motinos rankos). Vilniaus Hodegitrija dar yra Sakartvelo ir Tichvino Dievo Motinos ikonų variantas. Vilniaus Hodegitrijoje, kaip ir Tichvino, ikonoje apnuogintas dešinės Kūdikio kojytės kulnas pasuktas išorėn, kairė ranka su ritinėliu nuleista ant Jo kelių, o dešinė, laiminanti ranka, pakelta aukščiau nei Tichvino ikonoje.
Pasak padavimo, tai viena iš seniausių ikonų; ją nutapė evangelistas Lukas Dievo Motinai dar esant gyvai. Iš Palestinos šią ikoną perkelta į Konstantinopolį.
Rašoma, kad ši Bizantijos imperatorių relikvija 1472 m. į Maskvą pateko kartu su Sofija Paleolog, būsimąja didžiojo Maskvos kunigaikščio Joano III Vasiljevičiaus sutuoktine. Kita, mažiau žinoma versija skelbia, kad Maskvos kunigaikščiai šią ikoną gavę iš Haličo valdovų, tituluotų vadinamosios Raudonosios Rusios karaliais, o jiems ikoną padovanojęs Bizantijos imperatorius.
Vilniaus vardą gavusios ikonos patekimas į Lietuvos sostinę siejamas su 1495 metų vasario 15 d. Maskvos kunigaikštytės Jelenos Joanovnos atvykimu. Tekėdama už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ji iš Maskvos atsivežė Dievo Motinos ikoną, kuria ją palaimino tėvai: didysis Maskvos kunigaikštis Joanas III Vasiljevičius ir Sofija Paleolog.
Iš pradžių ikona buvo kunigaikščių rūmuose, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karaliaus Jelenos Joanovnos kambariuose. 1513 metų sausio 24 dieną ji mirė, ir, vykdant jos testamentą, ikona buvo patalpinta virš jos kapo Vilniaus stačiatikių Skaisčiausiosios (Užmigimo) katedroje. Bet manoma, kad pati Jelena Joanovna, dar būdama gyva, galėjo perduoti Vilniaus ikoną Skaisčiausiosios katedrai.
1569 ar 1570 m., vykstant deryboms Livonijos karo metą, Maskvos atstovai bandė susitarti dėl Vilniaus ikonos grąžinimo. Jie žadėjo už ją atiduoti 50 kilmingų Lietuvos šeimų atstovų, patekusių į nelaisvę, tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas.
Paskelbus Brastos (Bresto) religinę uniją 1596 m., dauguma stačiatikių šventovių Lietuvos sostinėje atiteko unitams. 1608 m. jie tapo ir Skaisčiausiosios katedros šeimininkais. Norėdami išsaugoti senąją Dievo Motinos ikoną, stačiatikiai 1608 ją perkėlė į šv. Mikalojaus Myriečio šventovę (Nikolskij chram). Ten pateko ir kitos bažnytinės vertybės, buvusios katedroje. Šv. Mikalojaus cerkvę 1514 m. pastatydino kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis pergalės prie Oršos garbei. Bet 1609 m. ir Mikalojaus cerkvę perėmė unitai; Vilniaus ikoną grąžinta į ankstesnę buvimo vietą – Skaisčiausiosios katedrą. 1610 m. ji sudegė, 1612 m. – atstatyta, bet 1613 m. neteko pagrindinės metropolijos šventovės satuso: jis atiteko Švenčiausiosios Trejybės šventovei, esančiai to paties pavadinimo vienuolyne, kuris tapo uniatų dar 1609 m.
Vilniaus ikona visus 400 buvimo Vilniuje metų vis buvo puošiama brangiomis atnašomis. 1677 m. iš sidabrinių ikonai skirtų votų jai buvo pagaminti kaltiniai aptaisai. Dievo Motinos ir Kūdikėlio drabužiai buvo sidabriniai, papuošti paauksuotais žiedais ir ereliais. Fonas buvo pagamintas filigraninės technikos būdu. Šią techniką pasitelkta ir Dievo Motinos karūnai.
Virš Jos galvos karūną prilaikė du angelai iš paauksuoto kaltinio sidabro. Sidabrinė paauksuota Kūdikio karūna buvo papuošta trimis brangakmeniais. Ikonos foną dengė sidabrinės ,,lentelės“ . Ant vienos iš jų buvo pavaizduotas klūpančios moters reljefas (manoma, kad didžiosios kunigaikštienės Jelenos Joanovnos). 1701 ir 1781 metų archyviniuose dokumentuose minima, kad Vilniaus ikona dar buvo papuošta ir daugybe brangakmenių (jie ten vardijami). Tarp šios gausybės – 55 perlų vėriniai prie Dievo Motinos kaklo, o prie kūdikio – 33 karoliukų vėriniai.
1866 m. aptaisus nuimta, palikta tik basmos rėmus pakraščiuose (,,basma“ – plonos dekoratyvinės metalo plokštelės). Iš nuimto sidabro bei kitų suaukotų brangenybių Peterburgo juvelyras A. Sokolovas pagamino naujus aptaisus su uždėtiniais nimbais, papuoštais ornamentais bei briliantais ir deimantais; be to, su karūna Dievo Motinai. Ikonai buvo pagaminti ir nauji bronzos rėmai. Tais pačiais metais dailininkas V. Vasiljevas restauravo (apvalė) pačią ikoną.
Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui Rusijos civilinė ir religinė valdžia iš netoli fronto esančios Lietuvos bei Baltarusijos į Rusijos gilumą evakavo seniausias ir didžiausias stačiatikių vertybes.
1915 metų rugpjūtį Vilniaus ikoną kartu su trijų Vilniaus kankinių relikvijomis išvežta į Maskvą, Dono vienuolyną. Tolesnis šios ikonos likimas nežinomas.
Vilniaus ikona, dabar esanti Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne, taip pat yra stebuklinga. Beje, iš visų žinomų šios ikonos variantų ji tiksliausiai atkartoja originalą. Vienuolyne esančioje ikonoje tapytojas pavaizdavo net originalą puošusius perlus, brangakmenius ir netgi jo bronzinius rėmus. Tik Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos veidas, kiek galima spręsti iš senų, iki revoliucijos darytų nuotraukų, kopijuojant įgavo šiek tiek kitokią išraišką.
Dabartinis ikonos variantas iš originalo tapytas 1915 metais. Ilgainiui ikona patamsėjo, tapo sunkiai įžiūrima. Bet paskutinę praėjusio šimtmečio dekadą atvaizdas vėl nušvito. Tokie dalykai nutinka stačiatikių ikonoms. Iki juodumo patamsėjusios ikonos netikėtai pradeda valytis; vėl ima spindėti paauksavimas, atsiranda spalvų žaismė…
Manoma, jog tai įvyksta, nes šventovėje pagausėja tikinčiųjų, ir jie dažniau meldžiasi prie stebuklingojo paveikslo, prašydami pagalbos ir užtarimo. Tiesa, skeptikai tikina, kad ikoną tiesiog apvalė nuo dulkių ir suodžių, susikaupusių beveik per amžių.
Vilniaus Hodegitrija laukia mūsų su mūsų skausmais, nelaimėmis, begyvenant patiriamomis problemomis; laukia visų, kas prieina prašyti pagalbos ir paguodos, apsaugos ir maldų prie Jos Sūnaus sosto.
Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, gelbėk mus!
*,,Hodegitrija“ reiškia - ,,Rodanti kelią“; ,,Vedanti keliu“.