Виленско-литовская епархия

Mūsų šalyje yra šventenybė, kuriai itin didelę pagarbą reiškia tiek katalikai, tiek stačiatikiai. Tai Dievo Motinos ikona, esanti koplyčioje, virš Aušros vartų. Ji pagerbiama sausio 8-tą. Tądien tikintieji iš daugelio Lietuvos stačiatikių parapijų atvyks į Vilnių pasimelsti prie šio stebuklingojo  paveikslo. 

17:00 val. Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje (Aušros vartų g., 10) vyks Didžioji Kalėdų Vakarinė, kuriai vadovaus Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus. Kartu su juo tarnaus Liublino ir Chelmo arkivyskupas Abelis (Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia), Trakų vyskupas Ambrosijus bei visų Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos šventovių dvasininkai. Pamaldose dalyvaus maldininkai, atvykę iš daugelio mūsų šalies stačiatikių parapijų. Pasibaigus Vakarinei, maždaug 17:45 val., religinė procesija nuo Šventosios Dvasios vienuolyno pajudės prie Aušros vartų, ir Aušros vartų koplyčioje, prie Dievo Motinos ikonos, vyks intencinės pamaldos, po kurių procesija grįš į vienuolyną. Kviečiame į jas visus norinčius! 

Vilniaus Aušros vartų Dievo Motinos ikona (rus. „Ostrobramskaja”) – neįkainojama dovana iš praeities. Čia, prie skaisčiausiojo Dievo Gimdytojos veido, paguodos tikisi sulaukti ne tik vietos gyventojai, bet ir maldininkai iš daugelio kitų šalių.

Katalikai tradiciškai ikonos atsiradimą datuoja ⅩⅦ a. pradžia, tačiau esama liudijimų, kad Aušros vartų ikona kur kas senesnė. Jos gyvavimo pėdsakų randama jau ⅩⅣ a., nuo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo viešpatavimo laikų. 

Gedimino sūnus, Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas (rus. Olgerd), buvo puikus karys. Per ilgus savo viešpatavimo metus (1345 - 1377 m.) vien prieš totorius jis surengė ne mažiau nei dešimt žygių.  Ir dauguma jų buvo sėkmingi. Tuomet nugalėtojai buvo pratę užkariautose žemėse imti sau belaisvių, ginklų, brangenybių, kilimų, audinių, be to, bažnytinių reikmenų, papuošimų. Savaime aišku, kad iš viso to pirmasis valstybės asmuo ir galėjo rinktis pirmas, ką panorėjęs. 

Taip duoklėje, kurią Algirdas surinko viename iš žygių prieš „totorius” (kai 1363 m. užkariavo Korsunę Krymo pusiasalyje), atsirado ir graikiškoji Apreiškimo Dievo Motinai ikona. Nieko nuostabaus čia nėra, juk Korsunė (Chersonesas) anksčiau buvo didelė graikų gyvenvietė, kur žmonės išpažino stačiatikybę. 

Pelnęs pergalę kunigaikštis Algirdas grįžo į Vilnių ir didžiausią iš atsivežtų brangenybių - Dievo Motinos ikoną - padovanojo savo sutuoktinei. Priminsime, kad Algirdo motina buvo rusė, ir tuometinė jo žmona Marija buvo Rusios (Vitebsko) kunigaikščio Jaroslavo duktė. Jai mirus Algirdas vėl vedė rusaitę - Tverės kunigaikščio Aleksandro dukterį Julijaniją (liet. Juliona). Abi Aleksandro žmonos buvo stačiatikės. 

Kunigaikštienės Julijanijos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatyta medinė Švenčiausiosios Trejybės cerkvė, kuri tapo to paties pavadinimo vienuolyno šventovė. Ji iškilo ten, kur 1347 metais buvo atlikta bausmė Vilniaus kankiniams Antonijui, Joanui ir Eustachijui. Nenuostabu, kad Korsunės ikona buvo patalpinta butent Švenčiausiosios Trejybės cerkvėje. Tai įvyko ne vėliau nei 1392 metais, nes tai paskutiniai didžiosios kunigaikštienės Julijanijos Aleksandrovnos gyvenimo metai. 

1431 metų kronikose sakoma, kad Korsunės ikona yra virš miesto vartų įrengtoje koplyčioje, o šie vartai - vos už keliasdešimt metrų nuo Švenčiausiosios Trejybės cerkvės. Anuomet tai buvo Medininkų vartai, nes nuo jų driekėsi kelias į kunigaikščio pilį Medininkuose. Po to vartai gavo Žemaičių, o vėliau - Rusų, o galiausiai Aušros vardą (rusiškai ir lenkiškai jie nuo ⅩⅥ a. vadinami „Aštriais” - „Ostryje”; „Ostra brama”).
Savaime kyla klausimas, kodėl ikoną iš Švenčiausiosios Trejybės šventovės perkėlė į mažą koplyčią? Dalykas tas, kad stačiatikiai tradiciškai taip darė: ypatingai tikinčiųjų gerbiamą ikoną patalpindavo ant pagrindinių miesto vartų kaip to miesto Saugotoją. Štai Maskvoje ant Barboros (rus. Varvaronskije) vartų buvo iškelta „Bogoliubsko” Dievo Motinos ikona, o ant Prisikėlimo vartų (Voskresenskije) - „Iberijos” ikona. Pažymėtina, kad Dievo Motinos veidas buvo nukreiptas ne į miestą, o nuo jo. 

Baigiantis ⅩⅤ ir prasidėjus ⅩⅥ a. Vilnių dar galėjo užpulti totoriai. Nuo jų nukentėjo netoli esantys miestai - Minskas, Naugardukas (Novogrudok), Sluckas. Kilmingi vilniečiai kreipėsi į valdovą Aleksandrą (jo valdymo metai - 1492 - 1506), prašydami apsaugoti sostinę. Buvo nutarta apjuosti miestą mūrine siena. 1498 metų balandžio 23 (pagal senąjį kalendorių), Šv. Jurgio Nugalėtojo dieną, įvyko bendra miestiečių religinė procesija skambant visų šventovių (14 stačiatikių ir 7 katalikų) varpams. Liaudies eisenai vadovavo pats valdovas Aleksandras. Ir prie medinių vartų, virš kurių buvo Korsunės ikona, pašventinta ten iškilsiančių mūrinių vartų vietą. Neužilgo vartus pastatyta. Rusiškai juos pavadinta „Aštriais” (Ostryje), o ikona taip pat nustota vadinti „Korsunės” arba „Apreiškimo”: ji tapo Aušros vartų ikona („Ostrovorotnaja” ar „Ostrobramska”).

Vilniaus istorijoje ⅩⅥ amžių galima vadinti vidinio stačiatikybės susilpnėjimo metu. Dar 1483 m. karalius Kazimieras Ⅳ paskelbė įsaką, draudžiantį statyti naujas stačiatikių šventoves ir rekonstruoti apgriuvusias. Stačiatikių Bažnyčios vadovai pasidavė korupcijai, ėmė reikštis ženkli nedermė tarp pasauliečių ir dvasininkų. Tai atsiliepe ir tikinčiųjų maldingumui: stačiatikių reiškiama pagarbą Aušros vartų ikonai sumenko, juolab, kad į Vilnių jau atkeliavo Konstantinopolio Dievo Motinos ikona, kurią dabar vadiname „Vilniaus Hodegitrija” (jos kopija yra Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje). Šią ikoną iš Maskvos atvežė kunigaikščio Joano Ⅲ duktė Jelena, ištekėjusi už Lietuvos kunigaikščio Aleksandro. Ikona buvo patalpinta Skaisčiausiosios katedroje, ir stačiatikiai ėmė reikšti jai itin didelę pagarbą. 

1596 metais, sudarius religinę Brastos (Bresto) uniją, Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas, kuriam teisiškai tebepriklausė Aušros vartų ikona, perėjo unitams. Tačiau stačiatikiai sugebėjo perkelti ikoną į Mikalojaus (Nikolskaja) cerkvę, esančia Didžiojoje gatvėje. 1609 metais Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno unitai pareikalavo, kad stačiatikiai grąžintų ikoną. Ši byla buvo išspręsta per dvi dienas: karaliaus valdžiai palaiminus, 1609 metų liepos 31 dieną Mikalojaus šventovę atėmė iš stačiatikių ir atidavė unitams. Ir jau rugpjūčio 1 dieną unitų metropolitas Ipatijus Pacėjus atėjo į Mikalojaus cerkvę pagerbti Aušros vartų Dievo Motinos ikonos. Tą pačią dieną ikona buvo nugabenta Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno unitams. O Lietuvos sostinėje tada tebuvo likusi viena veikianti stačiatikių šventovė - Šventosios Dvasios vienuolyno. 

Unitų vienuoliai vėl patalpino ikoną Aušros vartų koplyčioje. Dabar ikona priklausė vienuolių Bazilijonų ordinui, įsikūrusiam Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne.  Šiam ordinui tiesiogiai vadovavo Romos Popiežius. Ordino įkūrėjai tikėjosi, kad jis taps dvasiniu Unijos sklaidos Lietuvoje centru. Unitų metropolitas Josifas Rutskis kreipėsi į Popiežių Urboną Ⅷ, prašydamas atsiųsti į Lietuvą išsimokslinusių asmenų, kurie galėtų imtis Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno brolių bazilijonų lavinimo. 1624 metų vasarą į Vilnių atvyko keturi Basųjų karmelitų ordino vienuoliai, mokantys lenkų kalbą. Neužilgo misionieriams atiteko naujai pastatyta Šv. Teresės šventovė. Ji yra greta Švenčiausiosios Trejybės cerkvės. Iš pradžių naująją šventovę norėta atiduoti unitams bazilijonams, bet ji vis labiau panašėjo į katalikų bažnyčią. O netrukus Aušros vartų ikonos „šeimininkais” tapo karmelitai. Bazilijonai dėl jos nedrįso ginčytis su basaisiais karmelitais: juk šie buvo bazilijonų mokytojai ir dvasiniai vadovai. 

Iki XⅦ amžiaus septintojo dešimtmečio Teresės šventovė galutinai tapo katalikų bažnyčia. Karmelitai prie jos įkūrė šv. Juozapo broliją, kuriai Roma suteikė itin daug privilegijų. 1671 metais karmelitai vietoj senos aptriušusios koplyčios pastatydino naują koplyčią, ir ikona atsidūrė ne išorinėje sienos pusėje, kaip buvo iki tol, o vidinėje. Dievo Gimdytojos atvaizdas dabar buvo nukreiptas į miestą bei į pačią Šv. Teresės bažnyčią. 1714 metų gegužės mėnesį, kilus gaisrui, sudegė medinė Aušros vartų koplyčia. Ji buvo visiškai sunaikinta, bet karmelitai spėjo išgelbėti ikoną. Ją patalpinta Teresės bažnyčioje, kur ji išbuvo trisdešimt metų. Tikintieji taip karštai ir gausiai meldėsi prie šios ikonos, kad karmelitai jos garbei įvedė specialias iškilmingas keturiasdešimties valandų pamaldas Teresės bažnyčioje.  1744 metais buvo pastatyta nauja koplyčia: jau mūrinė ir žymiai erdvesnė (per visą sienos plotį). 

Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno broliai unitai, matydami, kad garbingiausioji Dievo Gimdytojos ikona nuo seniausių laikų priklausanti jų šventovei, tapo karmelitų nuosavybė, ėmėsi žygių ją atgauti. Vietos religinė valdžia neįstengė sutvarkyti šio reikalo, tad spręsti ginčą teko Romai. Ten svarstymas užtruko, bet galiausiai nutarta: ikona turi likti vienuolyno, esančio arčiau Aušros vartų žinioje. Karmelitai džiūgavo: jų šventovė keliasdešimt metrų arčiau nei Švenčiausiosios Trejybės. 

Po Tado Kostiuškos sukilimo pasireiškė naujas pagarbos Aušros vartų ikonai reiškimo motyvas. Dalykas tas, kad 1794 metais Aušros vartai tapo savita tvirtovė, sukilimo centru. Sukilėliai pro siauras bokšto angas iš koplyčios presbiterijos šaudė į rusų karius, priartėjusius prie miesto sienos. Vienuoliai karmelitai taip pat laike šautuvus rankose ir gynėsi. Kartu sukilėliai meldėsi prie Dievo Gimdytojos atvaizdo, prašydami dovanoti pergalę. Taip Vilniaus Aušros vartų ikona tapo kovos už laisvę simboliu. 

1795 metais, po trečio Lenkijos padalijimo, Vilniaus kraštas atiteko Rusijai. Aušros vartų koplyčią vis labiau puošta, joje buvo įrengti vargonai. Ikonai buvo pagaminti aptaisai iš brangiųjų metalų, o virš Skaisčiausiosios Mergelės Marijos veido patalpino dvi karūnas: viena - kaip Dangaus, o kitą - kaip Lenkijos karalienei. 

1826 metais buvo prabangiai paminėtas jubiliejus: šimtas metų nuo keturiasdešimties valandų trukmės pamaldų prie Aušros vartų Dievo Motinos ikonos praktikavimo pradžios. Iškilmės tęsėsi ištisus metus. Į Vilnių keliavo šimtai tūkstančių maldininkų, norinčiųjų pagerbti stebuklingąją ikoną. 1829 metais prie koplyčios buvo pastatyta galerija. Dabar koplyčia atrodo panašiai kaip po šios paskutinės didelės rekonstrukcijos. 

1830 - 1831 metais Vilniuje vėl kilo sukilimas. Numalšinus jį Rusijos valdovas ėmėsi griežtų priemonių. Karmelitų vienuolynas buvo panaikintas. Teresės bažnyčia tapo parapijinė, bet liko katalikams, o kartu - ir Aušros vartų koplyčia su stebuklingąja Dievo Motinos ikona. Tai, kad stačiatikiai nesusigrąžino - didelis stačiatikių metropolito Josifo (Semaškos) nuopelnas. Jis kreipėsi į imperatorių Nikolajų Ⅰ, prašydamas palikti ikoną katalikams. Kartu jis pabrėžė, jog stačiatikiai reiškia jai pagarbą ir nenustos tai darę, juoba, kad ant ikonos išliko senovinis slavų kalba ligatūra atliktas užrašas: „Garbingesnė už cherubinus ir nepalyginti šlovingesnė už serafinus.“

Aušros vartų gatvė kurį laiką iki 1863 metų sukilimo buvo tapusi demonstracijų ir mitingų vieta. Prie šventojo paveikslo žmonės vėl meldė malonės ir pagalbos; meldėsi ne tik tie, kurie prašė sielos ramybės, bet ir tie, kurie ragino pradėti klasių kovą...
Susumuokime tai, kas pasakyta. 

Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas viename iš savo žygių gavo graikiškąją Dievo Gimdytojos ikoną. Dievo Motina joje vaizduojama viena, be Kūdikėlio Jėzaus. Švenčiausiosios Mergelės veidas ikonoje yra labai ramus, Ji pagarbi bei susikaupusi, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Rytų tradicijai būdinga taip Ją vaizduoti Apreiškimo ikonose. Tai momentas, kai arkangelas Gabrielius apreiškia, kad Ji taps Dieviškojo Kūdikio Motina. Tai, kad Dievo Gimdytoja šioje ikonoje vaizduojama per Gerosios žinios Apreiškimą, Vilniaus stačiatikiai neabejojo nei ⅩⅣ amžiuje, nei vėliau, reikšdami pagarbą šiam šventajam paveikslui - Apreiškimo ikonai. 

Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje, į kairę nuo įėjimo, yra Aušros vartų ikonos kopija, kuriai tikintieji taip pat reiškia didelę pagarbą.