Metropolitas Inokentijus | Nuo Velykų iki Sekminių - ypatingos Dievo malonės laikas
По-русски читайте ЗДЕСЬ
VILNIAUS IR LIETUVOS METROPOLITAS INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Bažnytinių metų periodas nuo Šventųjų Velykų iki Šventųjų Sekminių šventės apima penkiasdešimt dienų. Iš pradžių švenčiame Kristaus Prisikėlimą, po to, keturiasdešimtą dieną (visada ketvirtadienį), atšvenčiame Jėzaus Kristaus Žengimą Dangun, o penkiasdešimtą dieną - Švenčiausiosios Trejybės šventę, t.y. Šventosios Dvasios nužengimą ant Apaštalų.
Ši Bažnyčios chronologinė santvarka mums yra gerai žinoma. Per Gavėnią (rus. Didysis pasninkas) mes laukiame Šventųjų Velykų, rengiamės Joms, džiaugiamės atėjus šiai šventei, iškilmingai ją pažymime, dėkojame Dievui. Po to ateina Viešpaties Žengimo Dangun šventė, o dar po dešimties dienų - Šventųjų Sekminių, t.y. Švenčiausiosios Trejybės šventė. Šios penkiasdešimt dienų - tai išskirtinės Dievo malonės laikas. Viešpatis apsčiaiją mums dovanoja, kad stiprėtų mūsų tikėjimas, gilėtų religiniai ir doroviniai jausmai, kad labiau rūpintumėmės savo sielos išganymu. Daugelis net nepastebi šios malonės buvimo ir tęsia įprastą religinį gyvenimą, nematydami to, kas svarbiausia: dėl Savo neapsakomos meilės Dievas nori prisibelsti prie kiekvieno mūsų sielos durų.
Viešpatis nori, kadmūsų sielos pabustų iš nuodėmių miego, atgytų ir visas jėgas nukreiptų link Dievo, artėtų prie Jo, kaip Jis pats tai daro mums, ypač tarp Velykų ir Sekminių. Tai, galima sakyti, yra Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, ir jos gauname tiek, kiek mūsų širdis gali priimti. Ir tai - Dievo meilės, tai - Jo noro visus mus išgelbėti raiška. Todėl visi šie įvykiai, kuriuos patiriame – Velykos, Viešpaties Žengimas Dangun, Sekminės, – yra tokie svarbūs.
Kristaus Prisikėlimas suteikia mūsų gyvenimui ypatingos prasmės ir džiaugsmo. Prisikeldamas Kristus žmogaus prigimčiai suteikė galimybę ir galią amžinai gyventi. Tegul mūsų kūnai vis dar miršta, bet mūsų nemirtingasiela tarsi pakeičia savo buvimo erdvę, o vėliau jos laukia Viešpaties žadėtasis visuotinis prisikėlimas. Mūsų Dievas panaikino mirties viešpatavimą, nes Jis Pats yra „užmigusiųjų Pirmgimis“ (1 Kor 15, 20). Tai reiškia, jog tas, kas buvo patirta Jėzaus Kristaus Jo mirtyje ir Prisikėlime tampa įmanoma ir visiems žmonėms, apimavisus, turinčius tą pačią žmogiškąją prigimtį, t.y. kiekvieną mūsų.
Senojo Izraelio tauta Egipte prašė Dievo apsaugoti juos nuo baisiojo maro. Kiekvienas turėjo paaukoti Dievui ėriuką. Diena, kai buvo papjautas atnašaujamas avinėlis ir išvengta mirties, tapo Senojo Testamento Pesacho(Velykų) švente. Bet tai tebuvo Viešpaties didžiosios Pergalės, Prisikėlusio Avinėlio, Dievažmogio Viešpaties Jėzaus Kristaus, mirties nugalėjimo pirmavaizdis.
Dabar ši pergalė mums duota! Ji šlovinama džiaugsmo kupinuose velykiniuose himnuose. Ar esama didesnio ir šviesesnio džiaugsmo nei tas, kurį teikia Velykos? Ne, nėra, nes pastarojo džiaugsmo pagrindas - Kristaus Prisikėlimo dėka atsivėrusi amžinoji gyvenimo Kristuje perspektyva. O toks gyvenimas visada buvo ir bus didžiausias žmogaus siekis, kuriam jis skiria visas valios pastangas, nes tai kartu yra ir tobulos teisybės, amžinosios tiesos, neišnyksiančio grožio ir absoliutaus gėrio siekis.. Mūsų velykinis džiaugmas - tai džiaugsmas dėl viso mūsų gyvenimo atsimainymo į amžinąjį.
Kristaus Prisikėlimas visiems parengė didžiai šviesų ir palaimingą gyvenimą amžinybėje. Tačiaujau šiame gyvenime, reikėtų veiksmingai slopinti visą blogį savyje ir imtis visų įmanomų gėrio darbų, o tai - tikras žygdarbis. Nemirtingumas, dėl kurio nereikia kovoti ir nieko daryti, – ne to mūsų moko Bažnyčia. Ji ragina mus nuolat atsidėjus darbuotis, dėti visas pastangas, kad galėtume prisikelti į amžinąjį gyvenimą.
Ir jeigu krikščionis pradeda negailestingai kovoti su savo paties aistromis ir nuodėmėmis, kurios ne mažiau mirtinos nei tas maras, kuris kadaise naikino Senojo Testamento Izraelį, krikščionis to imasi, atsiliepdamas į Kristaus Prisikėlimą, kuris ragina tai daryti.
Kristus Prisikėlė! Ir kiekviena gyvenimo akimirka įgavo naują reikšmę, tapo kupina begalinės prasmės. Štai kodėl mūsų širdys Velykų metu kupinos džiaugsmo. Mes su džiaugsmu vienas kitą apkabiname! Mes viską atleidžiame tiems, kurie mūsų nekenčia. Mes dvasiškai linksminamės, nes iš kapo, tarsi iš menės, visiems nušvito Kristus. O su Juo kiekvienas mūsų pakils iš savo kapo išsaugojęs tas dorybes, kurias įgijo gyvendamas čia. Todėl, atsiliepdami į Viešpaties meilę, turime parodyti savo meilę Jam. O tai darome savanoriškai vykdydami Jo įsakus. Jų paisome ne iš baimės ir ne dėl savanaudiškumo, bet vien iš meilės Jam. Pats Viešpatis liudija apie tai: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15).
Tad kiekvieną sykį, kai savo noru, sąmoningai laikomės Dievo įsakų, mes tuo liudijame, kad mylime Dievą. Įsakų vykdymas nėra kažkokia būtina priverstinė prievolė; tai laisva valia, iš meilės Dievui, priimtas sprendimas. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16).
Įžengęs į Dangų Jėzus Kristus įžengė į sostą.. Jeigu Jį tikime, ir mums šis kelias yra atviras. Mylintis Viešpatis laukia mūsų. Jis visada pasirengęs padėti tiems, kurie nori būti su Juo amžinybėje, dosniai teikdamas Savo malonę, padedančią susivienyti su Juo. Tai ypač jaučiame per Šventųjų Sekminių, t.y. Švč. Trejybės Šventę.
Švenčiausiosios Trejybės dieną Viešpats aiškiai teikia mums atsinaujinimo Šventąja Dvasia džiaugsmą. Kai per šią šventę ateiname į pamaldas, girdime sukrečiančias maldas. Bažnyčia meldžiasi už visus žmones, net už tuos, kuriuos kausto pragaro pančiai.Šią dieną Šventoji Dvasia persmelkia visas mūsų nuodėmingos širdies gelmes, mūsų suakmenėjusią sielą, kad vėl, iš naujo, parodytų mums, kokio džiaugsmo yra kupinas dvasinis gyvenimas, kuriame yra Dievas, ir kokia iškili mūsų paskirtis.
Per Sekmines mes meldžiamės, kad Dievas kiekvieną mūsų atnaujintų, kad duotų mums tarsi naują širdį: tikrą, skaisčią, trokštančią Dievo, vien Juo gyvenančią ir reginčią tik Jo tikrąjį grožį. Šią dieną mus aplanko Gerasis Guodėjas, t.y. Šventoji Dvasia, kad mes iš tikroatsinaujintume ir pakiltume dvasiniam gyvenimui Jėzuje Kristuje.
Štai kodėl, brangūs broliai ir seserys Kristuje, mūsų bažnytiniame gyvenime toks svarbus yra periodas tarp Velykų ir Sekminių – išskirtinės Dievo malonės metas. Tad vertinkime šį palaimingąjį laiką, dar uoliau rūpinkimės mūsų sielos išganymu, nenustodami dėkoti Dievui už tai, kad Jis myli kiekvieną mūsų.
Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasaros mėnesio numeryje.