Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Į parapijiečių klausimus atsako Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kunigas Olegas ŠLIACHTENKO.

Ar galima ant vienos grandinėlės su kryželiu nešioti ir kuloną, kuris man brangus kaip artimo žmogaus atminimas?
Valentina

Gerbiamoji Valentina, žinoma, galima - su sąlyga, kad su kulonu nesiejama jokios prietaringos simbolikos: jis nėra nei talismanas, nei „apsauga“ (rus. obereg), nei ezoterinis simbolis.

Ar nedarome nuodėmės kuomet buityje vartojame įvairius nusistovėjusius, vaizdingus posakius, pavyzdžiui, „keliauk sau sveikas“ (rus. „skatertju doroga“), „septynios pėdos po kiliu“, „nei pūko, nei plunksnos“, (liet. tai „gero vėjo“, „sėkmės“), „pasėdėkime prieš kelionę“ (rus. „posidim na dorožku“), „išgerkim atsisveikinimo taurelę“ (rus. „vypjem na posošok“) ir t.t.
Fiodoras

Brangusis Fiodorai. Nusistovėjusių posakių būna įvairių, todėl būtina ne tiesiog „mechaniškai“ juos vartoti, o suprasti jų reikšmę. Beje, nagrinėti prasmes turėtų būti geras žmogaus įprotis. Pavyzdžiui, jūsų minėtų frazių „skatertju doroga“ („kad kelias būtų tarsi staltiesė“) ir „septynios pėdos po kiliu“ prasmė yra gera linkinti. Jos skamba kaip palaiminimas ir palinkėjimas sėkmės. Nežinau frazės „pasėdėkime prieš kelionę“ ištakų, bet man atrodo, kad jos prasmė tinkama. Prieš kelionę visada kyla sujudimas, nes reikia viską tinkamai sudėlioti. Jeigu frazė „pasėdėkime prieš kelionę“ nesusijusi su kokiais nors prietarais, savaime yra gerai prieš keliaujant prisėsti. Tai padeda susikaupti, viską mintyse surikiuoti, prisiminti tai, kas galėjo būti praleista, pamiršta padaryti. Posakis „išgerkim atsisveikinimo taurelę“ gal ir nėra nuodėmingas, bet jis būna susijęs su žmogaus skatinimu girtuokliauti. Tada jis, aišku, yra „tradicija“ ar „papročiais“ dangstoma nuodėmė. O štai posakio „nei pūko, nei plunksnos“ tąsa yra tokia, kad jos čia net nesinori cituoti. Pastarasis posakis yra senovinis prietaringų žmonių burtažodis, sakomas siekiant „prisišaukti“ sėkmę medžiojant. Tokios frazės ir panašių į ją krikščioniui vartoti nedera. Tai nuodėmė.

Taip susiklostė, kad ėmiau bodėtis tam tikrais santuokinio gyvenimo aspektais. Dalykas tas, kad, nepaisant to, jog esu ištekėjusi, noriu su laiku stoti į vienuolyną. Patarkite, kaip viską paaiškinti vyrui, kad jis paliktų mane ramybėje.
Simona

Gerbiamoji Simona, jūsų klausimas - sudėtingas, jį reikia rimtai apmąstyti. Noras tarnauti Dievui atliekant vienuolės žygdarbį - pagirtinas, bet kartu tai gali būti jums pagunda. Jums nereikėtų skubėti; patartina melstis Dievui, kad Viešpats jus apšviestų ir padėtų suprasti, ar tai tikrai yra jums skirtas kelias. Lengva pasiduoti pagundai ir pridaryti klaidų, todėl prieš priimant rimtą sprendimą žmogui būtina ilgai melstis, prašyti, kad Dievas paprotintų, paaiškintų. Be to, jums būtinas dvasininkas jūsų sielovadai. Gal jis galės padėti jums susivokti, atsižvelgdamas ir į tuos santuokinio gyvenimo aspektus, kurie ėmė jus labai varginti.

Kaip vertinti katalikų skelbiamus Dievo Motinos apsireiškimus bei kitus stebuklus? Pavyzdžiui, Dievo Gimdytojos pasirodymą Šiluvoje. Taip pat yra ikonų, kurioms katalikai reiškia itin didelę pagarbą, o stačiatikiai mažai apie jas žino (pavyzdžiui, Lukiškių Dievo Motinos ikona).
Sergiejus

Gerbiamasis Sergiejau, Stačiatikybės istorinė patirtis rodo, kad praeityje buvo ir tebėra stebuklų ir ženklų, tiek tikrų, tiek tariamų. Bažnyčia savo dvasiškai brandžių narių, sukaupusių didelę dvasinio gyvenimo patirtį, asmenyje, įvertina tokius ženklus ir stebuklus, kad būtų aišku, kokiais iš jų galima tikėti, o kokie yra akivaizdžiai netikri, vadinasi, ir pavojingi. Dar esama tokių, kurie kelia abejonių, todėl nereikia besąlygiškai jais tikėti. Toks požiūris į visokio pobūdžio reiškinius ir stebuklus, kritiškas jų vertinimas grindžiamas Paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Žodžiais: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24, 24). Taip pat ir ap. Pauliaus žodžiais, kad „pats šėtonas geba apsimesti šviesos Angelu“ (2 Kor 11, 14). Viešpats ir Izraeliui, nuklydusiam į stabmeldystę ir nutolusiam nuo ortodoksiškos Judėjos, siuntė pranašų; jų sulaukė ir stabmeldžiai, kuriuos Dievas per pranašus norėjo paraginti atgailauti. Todėl manau, kad ir Romos katalikų Bažnyčioje gali vykti tikri stebuklai: Dievas trokšta išgelbėti visus žmones.

Jų - sava patirtis; mūsų, stačiatikių,-  sava. Laikykimės savų tradicijų ir nespręskime apie kitus. Tiek stebuklas, tiek ženklas savaime nėra nei būtinybė, nei savitikslis. Šie dalykai turi skatinti gręžtis į Dievą, atgailauti, tikėti. Tuo tarpu tikėjimas kyla iš klausymo, klausymas - kai skelbiamas Kristaus žodis (Rom 10, 17). Vadinasi, Dievo žodis pranoksta visus stebuklus. Ir Gelbėtojo veikloje svarbiausia buvo ne tai, kad Jis prikeldavo, gydydavo žmonės, darė kitų įstabių darbų, o Jo Išganančioji Auka ir Jo žodis, kurį Jis skelbė. Atminkite Gelbėtojo žodžius: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas“ (Mt 12, 39). O kitoje vietoje: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“ (Jn 5, 39).

Kaip man grįžti į Bažnyčią? Aš kelis mėnesius vaikščiojau pas atskalūnus. Ėjau išpažinties ir Komunijos pas juos, bet dabar supratau: „ne tai!“
Andriejus

Brangusis Andriejau, visada grįžtama per atgailą. Būtų gerai, jeigu jūs ne tik suprastumėte: „ne tai!“, bet ir suvoktumėte esmę, su dėkingumu melsdamasis už tuos, kurie patyrė dvasios apžavą.

Dabar daug kalbama apie eutanaziją, kuri dar vadinama „savižudybė su padėjėju“. Ar eutanazija yra nuodėmė? Ar čia esama kokių nors išimčių, kuomet šis žingsnis yra pateisinamas - pavyzdžiui, kai ligonis patiria didžiulius skausmus. 
Tatjana

Brangioji Tatjana, kiek man žinoma, dabar yra gana išplėtotas tokių sunkių ligonių kančios malšinimo mechanizmas. Nuskausminimui neretai naudojamos ir narkotinės medžiagos. Tai neturėtų jūsų trikdyti, nes žmogų, patiriantį nepakeliamus skausmus, narkotinės medžiagos veikia kaip nei asmenį, kuris narkotikų nori, kad patirtų malonumą. Kitaip sakant, narkotikai ligonio nedaro narkomanu. Bažnyčia pritaria medicinos preparatų naudojimui malšinant sunkių ligonių skausmus. Tačiau eutanazija - tai žmogžudystė. Kad nekalbėčiau savo vadu, pacituosiu mūsų Bažnyčios Socialinės koncepcijos pagrindus“, kurie yra kanoninis dokumentas. „Bažnyčia, ištikimai vykdydama Dievo įsaką: „Nežudysi“ (Iš 20, 13), negali laikyti moraliai priimtinais dabar pasaulietinėje visuomenėje paplitusių bandymų legalizuoti vadinamosios eutanazijos, tai yra siekio atimti beviltiškų ligonių gyvybę (įskaitant ir jiems prašant). Pripažinus eutanazijos teisėtumą, būtų sumenkintas gydytojo orumas ir iškreipta jo profesinė pareiga, nes jo pašaukimas - saugoti, o ne naikinti gyvybę. Tad eutanazija yra nužudymo ar savižudybės forma - priklausomai nuo to, ar pacientas joje dalyvauja. Kalbant apie pastarąją, eutanazijai taikytinos atitinkamos kanonų taisyklės, pasak kurių sąmoninga savižudybė bei pagalba jai priskiriamos sunkioms nuodėmėms… Kartu dera atminti, kad dėl savižudybės neretai būna kalti ir nusižudžiusiojo aplinkos žmonės, kurie nesugebėjo paveikiai atjausti ir būti gailestingi“.

Ar galima pateikti atminų raštelį per Liturgiją, jeigu tiksliai nežinai, ar velionis buvo stačiatikis? Štai man kyla įtarimas, jog vienas mano protėvių buvo katalikas. Tačiau, deja, negaliu išsiaiškinti, ar tikrai taip buvo.
Lina

Gerbiamoji Lina, be abejo, galima. Kaip manote esant reikalinga, taip ir rašykite. Juk tai malda Gyvajam Dievui, o Viešpats Pats žino, kas yra kas.

Kam mūsų šventovėse tebevyksta katechumenų Liturgija? Ar ne laikas būtų jos atsisakyti kaip praeities atgyvenos? Juk jokių katechumenų pas mus seniai nėra, ir sušukus „Katechumenai, išeikite!“ niekas iš cerkvės neišeina.
Eugenijus

Gerbiamas Eugenijau, katechumenų Liturgija - tai pradinė Liturgijos dalis, kuri baigiama specialiais prašymais katechumenų labui. Šioje dalyje - mišių pradžios psalmės, specialios maldos šventiesiems, kurie tą dieną pagerbiami, čia skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto, meldžiamasi už Bažnyčią, šalį, už gyvus ir mirusius. Nemanau, kad siūlote panaikinti būtent visą šią pamaldų dalį. Tikriausiai turite omenyje tik maldą už katechumenus ir raginimą jiems išeiti: „Katechumenai, išeikite!“, kuriuo ir baigiama Liturgijos dalis, vadinama „Katechumenų Liturgija“.

Esama tokių pamaldų visumos dalių, kurios neteko pradinės paskirties, bet įgijo naują, todėl jos nėra beprasmės. O buvo tokių dalių ar fragmentų, kurie dingo. To, kas iš tikrųjų tampa nereikalinga, Bažnyčia po truputį, organiškai atsisako. Kai dėl maldų už katechumenus, faktas, kad pas jus, konkrečioje parapijoje, jų nėra, dar nereiškia, jog jų nėra kitose šventovėse. Net tada, kai katechumenai išeidavo iš šventovės, nurodžius jiems išeiti, malda už juos iš pat pradžios buvo laikoma visos Bažnyčios malda, skirta visai Bažnyčiai, o ne tik vienai konkrečiai parapijai. Be to, ši Liturgijos dalis yra nepaprastai svarbi dvasios ugdymo požiūriu. Ji būtina, kad suvoktume, jog esame nuodėmingi ir nenuolankūs. Kaip pamenate šioje Liturgijos vietoje katachumenams sakoma išeiti iš šventovės, o ištikimiesiems pasilikti. Čia savaime kyla klausimas sąžinei: ar aš tikrai esu ištikimas Viešpačiui.

Ar gyvūnus vadinti žmonių vardais – nuodėmė? Pavyzdžiui, katinas Vasia, žiurkė Larisa ir t.t.
Marija

Brangioji Marija, geriau to nedaryti, t.y. nevadinti gyvūnų žmonių vardais. Tikrai yra nuodėmė duoti gyvūnui vardą kokio nors žmogaus, o ypač šventojo garbei. Mažų mažiausia keista ir šiaip žmogaus vardu vadinti. Kam? Dabar populiari stabmeldiška idėja vaikus vadinti gamtos stichijų pavadinimais ar vardais, kurie „pritraukia“ sėkmę, laimę, turtą, galią, grožį ir t.t. Ir priešingai - gyvūnams vis dažniau duoda žmonių vardus. Žmogų tarsi nuasmenina, o gyvūnus „sužmogina“. Viskas apverčiama aukštyn kojomis. Neverta pasiduoti tokioms bendroms tendencijoms ir net (juo labiau) nesąmoningai jose dalyvauti. Manau, gyvūnams galima parinkti kitų, su žmogumi nesusijusių vardų.

Kaip teisingai atgailauti? Ar pakanka tiesiog vardinti nuodėmes (puikuojuosi, nesimeldžiu, esu dirglus, atsiduodu pilvapenystei ir t.t.), ar reikia nuodugniau apibūdinti savo poelgius?
Aleksandras

Gerbiamasis Aleksandrai, kaip teisingai prisipažinti meilėje? Ar pakanka tiesiog tarti „myliu“, ar reikia detaliai pasakoti, kaip konkrečiai mylite? Aišku, kad svarbiausia - mylėti, o ką, kaip ir kiek apie tai kalbėti, priklauso nuo aplinkybių. Taip yra ir atgailaujant. Visų pirmą reikia jausti atgailą, turėti sugrudusią širdį. O ką ir kaip sakyti - pagal situaciją. Be abėjo, geriau eiti išpažinties ne Liturgijos metu, o tada, kai nėra pamaldų, kad nekenktume savo dalyvavimui jose. Tada ir išpažintis gali būti išsamesnė, sąmoningesnė. Jūs galėsite ko nors paklausti ir kunigas galės paprašyti ką nors patikslinti. Bet jeigu negalėjote eiti išpažinties, kai nėra pamaldų, eikite bent jų metu. Per išpažintį svarbu neteisinti savęs ir nesismulkinti. Dažniausiai pankanka tiesiog paminėti savo nuodėmę. Jeigu reikės, kunigas pats užduos klausimą. Bet jeigu jus kas nors trikdo, kelia nerimą, ir jūs nuoširdžiai atgailaujate (o taip gali nutikti), galima paprašyti, kad kunigas paaiškintų situaciją arba ką nors patikslintų. O kartais sąžinė pati skatina labiau atskleisti nuodėmės gelmę. Bet ne tam, kad minėtumėte viską, iki smulkiausių detalių, o kad glaustai, bet kiek daugiau apie ją pasakytumėte.

Klausimus galima siųsti į redakciją įprastu arba elektroniniu paštu, arba per Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos Facebook puslapį.

Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasaros mėnesio numeryje.