Dievo Motinos meilės mums neįmanoma nusakyti žodžiais
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Jūs visi puikiai žinote, kad rugsėjo 14 dieną, mes, stačiatikiai, pradedame naujuosius bažnytinius metus. Tai labai svarbus įvykis visiems, kurie siekia gyventi dvasinį gyvenimą Kristuje.
Neseniai, rugpjūčio 28 dieną minėjome didžiąją Švenčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į Dangų šventę. Tai yra paskutinė besibaigiančių bažnytinių metų šventė, o netrukus ruošimės švęsti pirmąją didžiąją ateinančių naujų bažnytinių metų šventę – Dievo Motinos Gimimo dieną, kurią minime rugsėjo 21-ąją. Simboliškai gimdami kartu su Nekalčiausiąja Marija bažnytinių metų pradžioje, krikščionis yra kviečiamas gyventi dvylika Dievo jam dovanotų mėnesių, kaip jo išganymui palankų laiką – dirbant tiek dvasiškai, tiek fiziškai, apvalant save nuo nuodėmingų aistrų ir įgyjant dorybių, – kad metus užbaigtų stengdamasis prilygti Švenčiausiosios Dievo Motinos dvasiniam tobulumui.
Dievo Motinos Ėmimas į Dangų – tai paskutinė Jos didžiojo gyvenimo žygdarbio dėl žmonijos išgelbėjimo diena. Pasak Tradicijos, Švenčiausioji Mergelė žemėje išgyveno šešiasdešimt dvejus metus. Šiandien visi esame pripratę prie Jos šlovės, Jos dvasinės stiprybės, Jos žmogaus protui nesuvokiamos meilės. Mes taip įpratome prašyti ir gauti iš Jos tai, ko prašome, kad pamiršome, jog dabartinė Jos šlovė ir dieviškoji galia yra Jos asketinio gyvenimo žemėje vaisiai. Tie vaisiai gimė dėl gyvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos tikėjimo, dėl Jos meilės Dievui, neįtikėtino nuolankumo ir nesuskaičiuojamų kančių per visą jos žemiškąjį gyvenimą.
Ji ėjo prie savo Sūnaus Kryžiaus nešdama savąjį kryžių dar gerokai anksčiau iki Jo kentėjimų Golgotoje. Ji kilo ant savo Kryžiaus palaipsniui, visą savo gyvenimą, kol pažadėtasis, Teisiojo Simeono išpranašautas „kalavijas“ pervėrė Jos pačios sielą. Štai šis Jos gyvenimo Kryžius ir iškėlė Švenčiausiąją Motiną Mergelę šlovėje į Dangų.
Jos Motiniškosios tarnystės ir užtarimo žygdarbis už visą žmoniją – nuodėmingą, puolusią, silpną ir nuolatos reikalaujančią pagalbos bei užtarimo – tęsiasi ir po šlovingo Jos Ėmimo į Dangų.
Mirtis nesugebėjo sulaikyti Jos Skaisčiausio švento kūno, todėl apaštalai po trijų dienų nuridenę nuo uolos akmenį, rado tik jos laidojimo drobules. Bažnyčia tiki, kad Dievo Motina prisikėlė ir buvo paimta į Dangų pas savo Sūnų ir Dievą. Prisikėlusi iš numirusių Švenčiausioji Mergelė tapo viso krikščioniškojo pasaulio Motina. Šventoji Bažnyčia Ją pavadino visų krikščionių Užtarėja.
Prašykime Uoliosios Užtarėjos, kad Ji padėtų mums nešti mūsų kryžių, kurį nešame dėl mūsų pačių sielų išganymo, kreipdamiesi į Ją žodžiais: „O Skaisčiausioji, uoliai melski savo Sūnų ir Dievą, kad Tavo kaimenė būtų išgelbėta nesužeista!“. Šis kreipinys tinka kiekvienam iš mūsų, nes visi esame Jos vaikai.
Švenčiausioji Dievo Motina Marija moko mus nebijoti mirties, laukti jos su džiaugsmu ir viltimi, nes ištikimiausi Jos sekėjai kartu su apaštalu Pauliumi kalbėjo: „Man gyvenimas –¬ tai Kristus, o mirtis –¬ tik laimėjimas“ (Flp 1,21).
Savo Ėmimo į Dangų dieną, Dievo Motina šlovingai pakyla į Dangų, tačiau nepalieka mūsų našlaičiais čia žemėje. Ir netgi jei mes dažnai pamirštame, kad Ji mus įvaikino, kad Viešpats, kabėdamas ant Kryžiaus, per Šventąjį apaštalą Joną pasakė žmonijai – „štai tavo Motina!“, Ji, skirtingai nei mes, niekada nepamiršta, kad esame Jos vaikai. Ir Ji daro viską, kad mus visus išgelbėtų.
Labai didelę dvasinę reikšmę mums turi didžioji Dievo Motinos Gimimo šventė. Mergelei Marijai gyvybę suteikė šventieji Jos tėvai – Joakimas ir Ona, kurie ne vieną dešimtmetį buvo nevaisingi. Jos šventųjų tėvų nevaisingumas, kaip aiškina Bažnyčios tėvai, atspindi Senojo Testamento laikų dvasinį neužbaigtumą – ilgesio ir vilties laikotarpį, kai visi laukė Išganytojo Mesijo. Ilgi Šv. Joakimo ir Onos nevaisingumo metai taip pat parodo mūsų daugiametį dvasinį nevaisingumą, apsileidimą, dvasinį miegą ir mirtį.
Kiekvienam iš mūsų nepaprastai svarbu suvokti mūsų dvasinio nuopuolio gelmę, savo nuodėmingumą ir nuoširdžiai atgailauti Dievui. Turėtumėme skatinti save pakeisti visą savo gyvenimą, padaryti jį teisingą, malonų Dievui ir Švenčiausiai Jo Motinai.
Geriausias to pavyzdys – pačios Dievo Motinos gyvenimas, Jos dvasiniai žygdarbiai, tobulos dorybės, begalinis nuolankumas, nesavanaudiškas atsidavimas ir meilė Dievui. Tai aukščiausias dvasinio gyvenimo Kristuje idealas mums visiems.
Brangūs broliai ir seserys, dėkime visas savo viltis į Dievo Motiną, tikėdami, kad Ji mus išgelbės, nes Jos meilė mums nenusakoma, jokiais žodžiais neišreiškiama.
Amen.
Metropolito Inokentijaus straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" rugsėjo mėnesio numeryje.
Nuotraukose: Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus; Surdegio Dievo Motinos ikona; Dievo Motinos ikona iš Šiluvos, kur šiuo metu vyksta katalikiškos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo šventės iškilmės.
