Metropolitas Inokentijus: Mums, krikščionims, Kristaus Kryžius yra Dievo galybė
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Neseniai šventėme didžiąją Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Šią dieną girdime apaštalo Pauliaus žodžius, padedančius suprasti pačią krikščionybės esmę.
Apaštalas sako: „Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios. Mat žodis apie kryžių žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 17-18. 23). Apaštalas liudija, kad jokia žmogiška išmintis negali suvokti Išganytojo Kryžiaus aukos slėpinio.
Jei bandytume suvokti Kristaus pasiaukojimą, gyvenimą ir kančias, žvelgiant iš dabartinėje visuomenėje vyraujančių idealų ir vertybių perspektyvos, visa tai iš tiesų atrodytų beprotybė. Išties žmogiškąjį supratimą pranoksta tai, kad esame išganyti į pasaulį atėjusiu Dievo Sūnumi, Kuris pakilo ant kryžiaus, ištvėrė užgauliojimus, įžeidinėjimus, patyčias ir nuplakimą už visą žmoniją. Esame bejėgiai suprasti, kokia yra Dieviškosios išminties bei Dieviškosios Apvaizdos gelmė ir galybė. Galime tik atverti savo širdis šiai išminčiai ir šiems Dievo darbams, ir, atvėrus širdį, pradėti suprasti – ne skambių formuluočių dėka, bet širdimi, – ką Kristus reiškia kiekvienam iš mūsų. Būtent toks žmogiškas Dieviškojo žodžio suvokimas pažadina tikėjimą – ir žmonės, susitikę su Kristumi, pradeda suprasti, kad vienintelis raktas, paaiškinantis Kryžiaus slėpinį ir Visagalio Dievo kančią, yra meilė. Tik meilė galėjo būti ta priežastimi Viešpačiui, ir iš tiesų ja buvo, dėl kurios Jis, Dievo Sūnus, tapęs Žmogaus Sūnumi, prisiimtų visą kančios naštą už visus žmonės.
Šią Kryžiaus auką esame pajėgūs suvokti ir todėl, kad randame atitikmenų savo pačių gyvenime. Kokiu atveju žmogus gali pasiaukoti dėl kito? Tada, kai visų pirma, jis tą žmogų myli, o ne dėl kitų priežasčių, nors ir visko pasitaiko.
Iš tiesų, kai širdyje viešpatauja meilė, žmogus yra pasirengęs laisva valia aukotis vardan kito. Štai kodėl Viešpats sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip elgiasi iš tikrųjų tikintis ir mylintis žmogus.
Lengva ar sunku būti tikinčiu žmogumi? Lengva, nes tokia yra žmogaus prigimtis. Maištauti prieš Dievą – tai lygu maištui prieš save patį, prieš savo įgimtą dorovę, prieš Dievo paveikslą, įdėtą kiekviename žmoguje. Šia prasme galime teigti, kad gyvenimas pagal Dievo įstatymą yra gyvenimas pagal žmogaus prigimtį. Tačiau tai ir sunku, nes daugybė žmonių, nepažindami Dievo, gyvena pagal kitus gyvenimo dėsnius, turi visiškai kitokius tikslus, išpažįsta kitas vertybes. O mūsų laikų pavojus – jog būtent šie tikslai ir vertybės, kilę ne iš Dievo, šiandien visai žmonijai pateikiami kaip tam tikras modernus žmogiškosios būties santvarkos idealas. Taip yra todėl, kad žmogaus dorovinę prigimtį temdo nuodėmė – užtemdo protą ir iškraipo gyvenimo gaires. Apaštalo Pauliaus žodžiai šį prieštaravimą mums patvirtina: vieniems žodis apie Kryžių yra papiktinimas, kitiems – kvailystė, o mums, einantiems į išganymą – Dievo galybė. Ir kol žmonėms žodis apie Kryžių bus Dievo galybė, tol jie galės būti išganomi. Nepaisydami savo silpnybių, nuopuolių, nuodėmingumo, jie eis į Kristų, nusilenks prieš Jo auką, prieš Jo Kryžių.
Viešpats Evangelijoje sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mat 16–24). Savęs išsižadėjimas ir savo kryžiaus pakėlimas atskleidžia mūsų tikrąjį pašaukimą ir tikslą. Kryžiaus nešimas – tai kelias į sielos išganymą. Viešpats davė mums žemiškąjį gyvenimą, kad išmoktume viltingai, tvirtai ir ryžtingai nešti savo kryžių. Viešpats praleidžia įvairias vidines ir išorines kančias – ligas, dvasinius išgyvenimus, širdies ramybės stoką ir sąžinės priekaištus, artimųjų netektį, šeimos problemas, vienatvę, įžeidimus, pažeminimus bei daugybę kitų įvairių gyvenimo negandų. Visa tai yra mūsų kryžius. Ir mes turime nešti savo kryžių su dideliu nuolankumu, su nuolatine malda, nesiskųsdami, dėkodami Dievui už šiuos kentėjimus, už viską, ką Dievas mums siunčia. Taip pat visada prisiminkime, kad tai, ką Dievas mums siunčia, yra mūsų pačių labui, mūsų sielų išganymui. Kuo stipresnis žmogaus tikėjimas, kuo aukštesnė jo moralė ir kuo jis dvasiškai stipresnis – tuo jam tai darosi aiškiau ir suprantamiau, jam lieka tik žavėtis Dievo Išmintimi.
Savo Kryžiaus auka Viešpats padeda mums giliai ir tvirtai įsisavinti maloningą, išganingąją tiesą, kad nėra kito kelio į dangų, kaip tik kryžiaus nešimas savo laisva valia. Tai turėtume daryti tik iš meilės Kristui, kantriai kęsti ganėtinai mažus vargus, palyginus su beribe kančia ir skausmu, kuriuos Kristus iškentėjo dėl kiekvieno iš mūsų. Kantriai eidami savo išganymo keliu iš žemės į Dangų, į mūsų Viešpaties Išganytojo Jėzaus Kristaus Karalystę, įgykime mūsų išganymui svarbiausią širdies savybę – nuolankumą. Kartu su malda jis padeda mums įgyti Dievo malonę, t.y. dvasinę jėgą, kurios padedami įveiksime visus gyvenimo kelionės sunkumus, ir kuri galiausiai atves mus į Dangaus Karalystę. Todėl, brangūs broliai ir seserys, kad ir kas mums nutiktų šiame gyvenime, kartu su šventuoju Jonu Auksaburniu sakykime: „Ačiū Dievui už viską!“, ir toliau taip pat tvirtai eikime Kristaus nurodytu keliu, nešdami savo gyvenimo kryžių.
Ganytojo žodis, publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” spalio mėnesio numeryje.