Metropolitas Inokentijus: Melstis už mirusiuosius – mūsų meilės pareiga
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Paskutinės spalio dienos ir lapkričio pradžia suteikia mums progą kreiptis į jus visus labai svarbia tema apie mirusiųjų atminimą. Valingai ar nevalingai kiekvienas protingas žmogus susimąsto, kokia bus mūsų ateitis po žemiškosios mirties. Šis klausimas iškyla ir religingam, ir religijai abejingam mirtingajam. Negalime negalvoti apie tai, kas bus su mumis, kai ateis mūsų mirties valanda. Kas gi tai yra? Ar tai tik mūsų žemiškos egzistencijos pabaiga, ar kažko naujo pradžia? Ir kodėl mirusių minėjimo tradicija taip įsišaknijo tautoje?
Spalio 28 dieną, Mirusiųjų minėjimo šeštadienį (Šv. Demetrijaus Tėvų atminimo šeštadienis), pagal Stačiatikių Bažnyčios statutą meldėmės už išėjusius iš šio pasaulio artimuosius. Lietuvoje, pagal Romos Katalikų bažnyčios tradiciją, dvi pirmosios lapkričio mėnesio dienos skirtos mirusiųjų atminimui: lapkričio 1 diena – Visų Šventųjų diena, o lapkričio 2 diena – Vėlinės (Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena). Lietuvoje šios dvi pirmos lapkričio mėnesio dienos yra ypač gerbiamos, ir tai mums, stačiatikiams, kelia nuoširdžią pagarbą.
Šventoji Stačiatikių Bažnyčia yra nustačiusi aiškią ir nuoseklią mirusiųjų pagerbimo tvarką. Bažnytiniuose įstatuose gana išsamiai apibrėžta, kada ir kaip turi būti meldžiamasi už mirusius. Bažnyčia šias maldas įtraukia į viešųjų ir privačių pamaldų sudėtį, taip pat į namų maldą.
Per visą parą turime devynias skirtingas pamaldas ir kiekvienoje iš jų vienaip ar kitaip prisimenami mirusieji. Statute iš visų savaitės dienų Bažnyčia išskiria šeštadienį kaip mirusiųjų atminimo dieną. Tai nėra atsitiktinumas. Šeštadienis, kaip poilsio diena, yra tinkamiausias metas melstis už mirusiųjų sielų ramybę. Be to, būtent Didįjį Šeštadienį, dieną prieš Prisikėlimą, Viešpats Jėzus Kristus Savo kūnu buvo kape.
Kai meldžiamės už mirusius, pirmiausia prisimename savo anapilin iškeliavusius tėvus. Todėl šeštadieniai, skirti maldai už mirusiuosius, vadinami „Tėvų atminimo šeštadieniais“. Stačiatikiai per bažnytinius metus turi šešis tokius „Tėvų atminimo šeštadienius“: šeštadienį prieš Paskutinįjį Teismą (savaitę iki Gavėnios pradžios), Šventosios Trejybės šeštadienį, Šv. Demetrijaus šeštadienį, taip pat tris Gavėnios šeštadienius (antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį). Mirusiųjų minėjimo dienomis stačiatikiai bažnyčioje palieka raštelius su savo iškeliavusių artimųjų vardais. Šiomis dienomis žvakės turėtų būti įžiebiamos ne prie ikonų, bet prie Krucifikso, stovinčio ant specialaus žvakių stalelio.
Tikėjimas mirusiųjų nemirtingumu turi regimą simbolį: tai stačiatikių ruošiamas specialus patiekalas „kūčia“ – virti kviečių grūdai, maišyti su medumi. Sėklos, turinčios savyje gyvybę, kad subrandintų varpą ir duotų derlių, turi būti užkastos į žemę ir ten suirti. Lygiai taip pat ir mirusiojo kūnas turi būti atiduotas žemei ir supūti, kad vėl prisikeltų būsimam gyvenimui. Krikščioniui kūnas – sielos šventovė. Ir mes tikime ne tik sielos nemirtingumu, bet ir viso žmogaus prisikėlimu, t. y. sielos ir kūno vienybe.
Žmogus, būdamas unikali asmenybė, neišnyksta be pėdsakų. Nors kūnas sensta, žmogus savo siela jaučiasi toks pat, kaip ir jaunystėje. Kodėl taip yra? Todėl, kad sielos prigimtis nekinta, o visas mūsų vidinis gyvenimas yra jos savybių pasireiškimas. Ji yra Dievo paveikslas ir panašumas. Sielos užduotis per visą jos žemiškąjį gyvenimą – nušvisti, tapti kitokia – panašia į Kristų, įgyti tų savybių, kurių jai prireiks amžinajame gyvenime, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karalystėje. Siela yra nemirtinga, ir, susijungus su savo Išganytoju, pašaukta paveldėti amžinąjį gyvenimą, o juk Viešpaties karalystė – tai taikos ir meilės Karalystė.
Štai kodėl Bažnyčia mus, krikščionis, moko, kad mirties nėra, kad tai tik perėjimas iš vienos egzistencijos formos į kitą. Kai siela palieka kūną, ji patenka į naujas gyvenimo sąlygas. Ji jau nebegali pačios valia pakeisti savo būsenos, kaip tai galėjo padaryti gyvendama žemėje. Ir štai čia dvasinis mirusiojo ryšys su Bažnyčia tampa be galo svarbus, todėl gyvieji Bažnyčios nariai turi melstis už iškeliavusius. Iš čia ir kilo tradicija melstis už mirusiuosius.
Kodėl šios maldos tokios svarbios? Paklauskite savo sąžinės: ar gebate gyventi bendruomenėje, kurioje žmonės myli vieni kitus, kurioje nėra priešiškumo, nemalonių jausmų, kurioje viešpatauja vien tik meilė? Ar per savo gyvenimą išmokote mylėti kitus žmones pagal Dievo žodį? O juk aukščiausias žmogaus tikslas žemėje yra mylėti Dievą ir vienas kitą. Ir jei žmogus per visą jam duotą laiką neįgijo šių sielos savybių, kurios veda į taiką ir ramybę, tai po kūno mirties siela į kitą pasaulį keliauja nerami ir sutrikusi.
Ar galite įsivaizduoti, kaip siela nustebs, kai stos Dievo akivaizdoje? Jai pradės atsiverti būties paslaptys ir tai, kaip ji gyveno žemėje. Ar ji tikėjo Dievą, ar gyveno pagal Jo įsakymus, ar įgijo savybių, kurios yra būtinos gyvenimui meilės Karalystėje? Ar tokia siela bus rami, jei matys, kad ji mažai ar netgi visai nieko nepadarė dėl palaimingo gyvenimo amžinybėje? O jei dar išryškės daug jos neišpažintų nuodėmių, tai jos būsena taps tik blogesnė. Kas gali nuraminti tokio žmogaus sielą amžinybėje? Tik Bažnyčios, tai yra mūsų, krikščionių, malda. Ji pati, ši nelaiminga siela, sau jau niekuo nebegali padėti.
Paradoksalu, bet šiuolaikiniai žmonės mažiausiai nori galvoti apie mirtį. Pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės masių kultūros ir krikščioniškosios kultūros yra nesugebėjimas pasiruošti šiam neišvengiamam išėjimui. Kiek daug žmonių jau paliko šį pasaulį, neparuošę savo sielų amžinajam gyvenimui. O mes galime padaryti jiems daug gero, prisimindami juos maldoje, melsdamiesi bažnyčioje už jų sielų ramybę. Mes prašome Dievą suteikti ramybę ir amžinąjį atilsį jų sieloms. Štai kodėl taip svarbu išsaugoti maldų už mirusiuosius tradiciją. Ačiū Dievui, kad tokios tradicijos yra saugomos, žmonės jas puoselėja, rūpestingai jas vykdo, taip atnešdami mūsų artimųjų ir draugų sieloms didelę naudą.
Taigi, brangūs broliai ir seserys, laikykimės šių tradicijų, melskimės už mirusius ir taip parodykime savo meilę jiems pagal mūsų Išganytojo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus žodį.
Ganytojo žodis, publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva“ lapkričio mėnesio numeryje.