Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Vasario 28 Bažnyčia pagerbia Dievo Motinos ikoną „Vilniaus Hodegetrija“, kuri pagrįstai laikoma viena didžiausių Lietuvos stačiatikių šventenybių.

Šventės diena nustatyta atsižvelgiant į tai, kad šis stebuklingasis paveikslas į Vilnių (tada – Vilnią) buvo atneštas būtent vasario 28 (pagal senąjį stilių – vasario 15). Tai įvyko 1495 metais, tai yra prieš 529 metus. Tada Bizantijos imperatorių Paleologų dinastijos atstovės Sofijos ir Maskvos Didžiojo kunigaikščio Joano III duktė Jelena Joanovna atvyko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, kad ištekėtų už Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro. Kunigaikštytė su savimi atsivežė ir minėtąją ikoną. Ši Paleologų giminės šventenybė atiteko jai iš motinos.

Mirus Didžiajai Lietuvos kunigaikštienei Jelenai paveikslas, vykdant jos testamentą, buvo patalpintas virš jos kapo, esančio Skaisčiausiosios Užmigimo katedroje. Sudėtingą unitų veiklos metą šis tikinčiųjų didžiai gerbiamas paveikslas buvo perkeltas į Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno katedrą. Ten jis liko ir grąžinus Lietuvos stačiatikių šventoves stačiatikiams. Minėtoje katedroje „Vilniaus Hodegetrija“ išbuvo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios, ir 1915 metais buvo evakuota į Maskvą. Pasak visuotinai pripažintos versijos, stebuklingoji ikona buvo išvežta artėjant fronto linijai. Tai buvo padaryta nurodžius Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupui Tichonui (būsimajam patriarchui). Šis paveikslas kartu su kitomis Bažnyčios vertybėmis pateko į Maskvos Dono vienuolyną. Tolesnis Vilniaus ikonos likimas nežinomas. Mums belieka melstis, kad Viešpats kada nors mums tai atskleistų. Ir visgi Vilniaus ikona nedingo be pėdsakų. Ji tebelieka su mumis jos kopijų dėka. Stačiatikių Bažnyčioje laikoma, jog kiekviena kanoninė ikona yra tikra, nes atspindi jos Pirmavaizdį. Kitaip sakant, kiekviena kopija tam tikra prasme tapati originalui. Daugelis žinomų ikonų kopijų pačios tampa stebuklingosiomis.

Žvelgiant į esamos Vilniaus Hodegetrijos kopijas nesunku pastebėti, kad jos skiriasi viena nuo kitos. Tai ir suprantama: visgi tai – ikonos kopijos, o ne originalas. Nepaisant to, kyla noras sužinoti, pamatyti, kaip tas originalas, kurio netekome, atrodė. Žinome tikslų jo dydį: 134,5 cm aukštis ir 90 cm – plotis. Taip pat žinome, kad ta ikona buvo nutapyta ant keturių lentų, ir dvi iš jų (esančios centre) – kipariso, o dvi šoninės – liepos.

Išliko ir pirminės ikonos aprašai. Pavyzdžiui, iš 1842 metų aprašo, kurio autorius – profesorius slavistas I. I. Sreznevskis, galima daryti išvadą, kad ikonos aptaisai buvo ne sykį restauruoti ir perdaryti. Sreznevskis pažymi, kad ornamentuotoji aptaisų dalis yra ne vėlesnė nei XIV a., o kitos dalys – XVI ir XVII a. 1866 m. ikoną restauravo akademikas Vasiljevas. Jis išsiaiškino, kad paveikslas ne sykį buvo nukentėjęs nuo gaisro, ir kai kurios jo dalys buvo atkuriamos aliejiniais dažais. Tuo tarpu tapant ikoną naudoti su kiaušiniais ruošti dažai – tokie, kokius, akademiko nuomone, naudojo senovės ikonų tapytojai.Laimei, išliko ir „originaliosios“ ikonos atvaizdai – tiek jos piešiniai, tiek nuotraukos, tegul ir nelabai aiškios.

A. Vinogradovo knygoje  „Stačiatikių Vilnia“ („Pravoslavnaja Vilnia“; 1905 m. leidimas) yra nespalvota „tos pačios“ stebuklingosios Vilniaus ikonos nuotrauka. Ji čia – su brangiais, vertingais aptaisais. Kita minėtos knygos nuotrauka patvirtina, kad XX a. pradžioje ikona tikrai buvo Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno šventovės ikonostase.

Yra dar vienas autentiškas, senesnis Vilniaus Hodegetrijos atvaizdus. Tai piešinys iš 1872 metų albumo ,,Rusų senovės paminklai imperijos Vakarų gubernijose. P.N. Batiuškovo leidinys, spausdinamas aukščiausiuoju nurodymu. 5 dalis. Vilnia“ (,,Pamiatniki ruskoj stariny v zapadnych gubernijach imperii, izdavajemyje po visočajšemu poveleniju P.N. Batiuškovym. Vypusk 5. Vilna“). Minėtas piešinys atliktas vadovaujantis to meto estetika, bet jis gerai perteikia ikonos aptaisų puošnumą ir nuo laiko patamsėjusio Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos veido išraišką.

Iš visų mums žinomų ikonos kopijų, ko gero, tiksliausiai pirminio paveikslo išvaizdą perteikia ikona, kuri dabar yra Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje. Ji patalpinta kampe, į kairę nuo solėjos. Šiai kopijai tikintieji reiškia išskirtinę pagarbą. Prie jos nuolat yra gėlių, visada dega žvakės. Sako, kad praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje ikona stebuklingai atsinaujino: ji tarsi pašviesėjo. Pasak turimų duomenų, kopija buvo tapoma kiek skubant, prieš pat ikonos evakavimą 1915 metais. Iki 1960 metų ši kopija buvo Vilniaus Marijos Magdalietės moterų vienuolyne, Aleksandro Neviečio šventovėje. Sovietų valdžiai iškėlus vienuoles į Šventosios Dvasios vienuolyną, ten ,,atsikėlė“ ir ikona.

Dar viena žinoma Vilniaus Hodegetrijos kopija yra vadinamoje Romanovų (Konstantino ir Michailo) šventovėje, esančioje Vilniuje. Ši meniškai nutapyta ikona taip pat labai gerbiama tikinčiųjų. Ji patalpinta dailiame raižytiniame kiote. Daugelis Romanovų šventovės parapijiečių būtent savo Vilniaus ikonos kopiją laiko ,,tiksliausia“.

Sostinės Arkangelo Mykolo šventovėje, esančioje prie Kalvarijos turgaus, taip pat yra Vilniaus Hodegetrija. Ji nepretenduoja į tikslumą, nepaisant to, šis paveikslas - taip pat Vilniaus Hodegetrija. Be to, panašu, jog tai visai ne nauja ikona. Šis paauksuotas paveikslas yra gražiame kiote, esančiame kiek į dešinę nuo ikonostaso.

Mažiau žinoma Vilniaus ikonos kopija, esanti Vilniaus miesto Skaisčiausiosios katedroje. Šis paveikslas pakabintas gana aukštai ant sienos (netoli lango), Aleksiejaus navoje. Ryški šviesa, sklindanti pro langą, trukdo deramai apžiūrėti ikoną, todėl nenuostabu kad apie ją mažai kas žino. Kiek galima spręsti, ikona tapyta palyginti neseniai.

Tačiau ,,jauniausia“ iš žinomų Vilniaus Hodegetrijos kopijų yra ne Vilniuje. Ją tapė žinomas ikonų tapytojas Aleksandras Osinas, ir ikona yra Šalčininkuose, šv. Tichono maldos namuose. Naujos šv. Tichono cerkvės statyba po truputį artėja prie finišo, todėl galima tikėtis, kad neužilgo šis puikus Dievo Motinos paveikslas užims jam derančią vietą naujoje, aukso kupolais vainikuotoje šventovėje.

Deja, žmonių pamaldumas šiai ikonai ilgainiui ženkliai sumenko. Gali būti, kad tai įvyko todėl, kad neliko pradinės, originaliosios Vilniaus Hodegetrijos ikonos. Dabar Vilniaus Hodegetrija žinoma mažiau nei, pavyzdžiui, Aušros vartų Dievo Motinos ikona, nors iki revoliucijos abiems šiems paveikslams buvo reiškiama maždaug vienoda pagarba.

Kadangi dėmesys Vilniaus Hodegetrijai sumažėjo, daugelis nežino, kaip ji atrodo, todėl atsirado galimybė plačiai garsinti (pirmiausia internete) kitos ikonos atvaizdą ir klaidingai ją vadinti ,,Vilniaus ikona“. Matyt, ši klaida kilo dėl Vikipedijos (Wikipedia), nes tai ,,visuotinė“ enciklopedija, kuriai straipsnius gali rašyti kas tik panorėjęs. Savo metu kažkas Vikipedijos tekstą apie Vilniaus Hodegetriją papildė nieko bendra su ja neturinčia iliustracija, ir iš ten ji pasklido į specializuotas paskyras ir net... į ikonų tapytojų dirbtuves. Tas kitas Dievo Motinos atvaizdas, be abejo, yra taip pat gerbtina Jos ikona, bet tai visai ne Vilniaus Hodegetrija. Ji neatitinka iki revoliucijos darytų aprašų, o užrašai šios ikonos apačioje skelbia, kad ji buvo įgyta Dnepro upės pakrantėje (,,...šį Skaisčiausiosios Mergelės, Dievo Gimdytojos ir Jos Dieviškojo Sūnaus šventąjį paveikslą Kijevo teritorijoje, ant Dnepro upės kranto, rado Dievą mylintis ir doras vyras - Korovino sūnus Jakovas Ignatijevičius..“).

Dievo motinos ikona Vilniaus Hodegetrija jau šimtus kartų yra atsiliepusi į tikinčiųjų maldas. Šis įstabių pagijimų ir kitų stebuklų šaltinis neišsenka iki šiol. Tad ir ateityje kreipkimės į ją trumpiausia ir nuostabiausios galios malda: ,,Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, gelbėk mus!“. 

Maksimas Ragalskis