Garbingasis ir Gaivinantis Viešpaties Kryžius
Garbingojo Viešpaties Kryžiaus dalelės atnešimo į Vilnių proga (gruodžio 8-15 d. šventoji relikvija bus Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne, Aušros Vartų g. 10) siūlome mūsų skaitytojų dėmesiui straipsnį apie šią žmonijos istorijoje didžiausią šventenybę.
Pasak Bažnyčios padavimo, Kryžius buvo rastas 326 m. Tai įvyko Jeruzalėje, o tiksliau šalia Golgotos kalno, ant kurio Viešpats buvo nukryžiuotas.
Apaštalams lygaus imperatoriaus Konstantino Didžiojo gyvenime Kryžiui teko išskirtinis vaidmuo. Prieš 312 m. įvykusį lemiamą susirėmimą su Maksentijumi, valdžiusiu Vakarinę Romos imperijos dalį, Konstantinas danguje išvydo slėpiningą paveikslą – „ant saulės esantį šviesa tviskantį kryžiaus ženklą su užrašu „Šiuo nugalėk““. Kitą naktį sapne Konstantinas išvydo ir Patį Kristų su tuo ženklu. Viešpats nurodė padaryti vėliavą su šiuo ženklu, ir tai bus pergalės prieš priešus vėliava. Ir išties, Konstantinas sutriuškino Maksentijų, o jau 313 m. paskelbė vadinamąjį Milano ediktą, įteisinantį krikščionių religiją. Po to krikščionys Vakarinėje imperijos dalyje nebebuvo persekiojami.
Maždaug 326 m. imperatorius savo motiną, imperatorienę Eleną nusiuntė į Palestiną aplankyti vietų, kur savo žemiškojo gyvenimo metais lankėsi Išganytojas, bei ieškoti Jo Kryžiaus. Pastaroji užduotis buvo nepaprastai sunki. Per praėjusius bemaž tris amžius Romos imperiją valdę stabmeldžiai bandė visiškai sunaikinti net prisiminimus apie šventąsias vietas, kur dėl žmonių kentėjo ir po to šlovingai prisikėlė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. II – III a. Golgota, Viešpaties Kapo rūsys bei kitos šventos Jeruzalės vietos buvo palaidotos po griuvėsiais, atsiradusiais 70 m., griaunant Jeruzalės šventovę ir kitus miesto pastatus. Romos imperatoriui Hadrianui (117 – 138) nurodžius, nuo 130 m. čia iškilo nauji statiniai, o tarp jų – Jupiteriui ir Venerai skirtos stabmeldžių šventyklos. Valdovės Elenos potvarkiu Hadriano laikais statyti pagonių pastatai buvo išardyti, kalva apvalyta nuo šiukšlių ir nuolaužų. Vykstant šiems darbams šv. Elena sėdėjo viršuje, ant olos. Ši vieta išliko. Ji atitverta, ir Jeruzalėje, Kristaus Prisikėlimo šventovėje, ją galima pamatyti leidžiantis prie vietos, kur buvo įgytas Kryžius. Šv. Elena nuo tos olos iš viršaus stebėjo, kaip vyksta kasinėjimas. Kai darbininkai pavargdavo ir pradėdavo dirbti lėčiau, valdovė juos skatino darbuotis mesdama aukso monetas.
Galiausiai Viešpaties kapo rūsys buvo rastas, o netoli nuo jo buvo ir trys kryžiai bei lentelė su Piloto padarytu užrašu (žiūr. Jn 19, 19; Vert.past.). Dar ten buvo keturios vinys, pervėrusios Viešpaties Kūną. Tačiau kaip sužinoti, ant kurio iš tų trijų kryžių buvo nukryžiuotas Gelbėtojas?
Ir štai netoli tos vietos, kur buvo kryžiai, pasirodė laidotuvių procesija. Šventasis Jeruzalės hierarchas Makarijus I, talkinęs imperatorienei, sustabdė procesiją ir ant velionio po vieną dėjo rastus kryžius. Kai mirusį palietė tikrasis Viešpaties Kryžius, įvyko stebuklas – velionis atgijo. Šv. Elena pirmoji parpuolė prieš Garbingąjį Medį ir su didžia pagarba Jį pabučiavo. Jos pavyzdžiu pasekė ir valdovę lydėję didikai. Žinia apie stebuklą, įvykusį Kristaus Kryžiaus galios dėka, greit apskriejo miestą. Prie Golgotos sugužėjo tokia didžiulė minia, kad dėl spūsties daugeliui nebuvo įmanoma net pamatyti Kryžiaus. Žmonės ėmė prašyti Makarijų, kad Kryžius nors iš toli būtų jiems parodytas. Ir hierarchas, atsistojęs ant aukštos vietos, pakėlė Garbingąjį Kryžių, rodydamas jį toliau esantiems tikintiesiems. O šie su gilia pagarba ir jauduliu šaukė: „Viešpatie, pasigailėk!“.
Pastarasis Kryžiaus įgijimo epizodas davė Bažnyčiai akstiną įvesti Šventojo Gaivinančiojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Jos pagrindu tapo pats Kryžiaus įgijimas 326 metais.
Šv. Elena vieną jo dalį paliko Jeruzalėje, o kitą nusivežė į Romą. Kaip minima kronikose, šios kelionės metu ji paliko atskirtų Kryžiaus dalelių jos pačios įkurtuose vienuolynuose bei šventovėse.
Į Romą atvežta Kryžiaus dalis vėliau buvo padalinta į dvi, ir viena liko Romoje, o kita atiteko naujai sostinei – Konstantinopoliui. Kokio dydžio iš pradžių buvo šios dalys, sunku pasakyti. Grupė mokslininkų, remdamasi vienuolės Egerijos (lot. Egeria) liudijimu, laiko, kad Elena Palestinoje paliko tik nedidelį Kryžiaus fragmentą, o didžiąją Kryžiaus dalį išsivežė. Minėtoji Egerija devintą IV a. dešimtmetį lankėsi Jeruzalėje. Ji rašė, kad „vykstant pamaldoms Golgotoje prieš vyskupą statomas stalas, o po to atnešama sidabrinė skrynelė su šventojo Kryžiaus dalele. Ji išimama iš skrynelės, vyskupas tvirtai rankomis laiko šventenybę ir leidžia tikintiesiems ją pagarbiai paliesti lūpomis. Greta stovi diakonai. Nežinau, kodėl jie ten būna, bet sako, jog būta bandymų pavogti šventenybę ištraukus ją iš hierarcho rankų ar net atkandus jos dalį“.
Laikui bėgant minėtos trys dalys vis mažėjo, nes nuo jų buvo atidalijamos naujos daleles. Jos tapdavo dovana, palaiminimu ne tik šventovėms, bet ir pavieniams asmenims – krikščioniškų valstybių vadovams, galingiems aristokratams ir, žinoma, Bažnyčios hierarchams. Jau IV a. hierarchas Kirilas Jeruzalietis rašė, kad Garbingojo Viešpaties Kryžiaus dalelės paplito visame krikščioniškajame pasaulyje. Ir šventieji hierarchai Grigalius Nysietis bei Jonas Auksaburnis liudija, kad Viešpaties Kryžiaus dalelių esama ne tik šventovėse bei vienuolynuose, bet ir kai kurių krikščionių namuose.
Jeruzalėje likusi šventenybės dalis laikui bėgant keletą sykių patekdavo vis į kitas rankas. Antai 614 m. ją pasiėmė persų valdovas Chosrovas, prieš tai nusiaubęs Jeruzalę. Bizantiečiams tik praėjus 14 m. pavyko sutriuškinti persus ir grąžinti šventenybę į ankstesnę vietą. Tačiau praėjo dešimt metų, ir relikvijai vėl iškilo pavojus. Mat 638 m. Jeruzalę užpuolė arabai. Jie sudegino Jėzaus Kapo šventovę, kur ji buvo saugoma. Laimei, šventenybę pavyko išgelbėti. Visgi ir vėliau šventasis miestas vis patirdavo kitatikių (dažniausiai musulmonų) antpuolius, todėl bendru krikščionių sutarimu buvo nutarta Jeruzalėje saugotą Viešpaties Kryžiaus dalį suskaidyti į smulkius fragmentus ir po to juos išsiuntinėti į skirtingas Europos vietas.
Jeruzalėje paliktos Viešpaties Kryžiaus dalies istorija galutinai nutrūksta 1187 m. Kryžiuočių kariuomenę, kurios žinioje buvo Kryžius, prie Hitino sunaikino Saladino (Salach ad Din) kariuomenę. Likusioji Kryžiaus dalis dingo be pėdsakų.
Konstantinopoliui atitekusi Kryžiaus dalis buvo patalpinta į specialiai jam pagamintą kryžiaus formos relikvijorių, vadinamą „stauroteka“ (gr. stauros – kryžius; theke – skrynelė). Relikvija išliko Bizantijos sostinėje iki IV Kryžiaus žygio.
Ji buvo saugoma imperatoriaus rūmuose ir per Kryžiaus Išaukštinimo šventę buvo atnešama į Šventosios Sofijos katedrą, kad tikintieji galėtų pagerbti Kryžių ir pasimelsti prie jos. 1204 m. kryžiuočiai užpuolė Konstantinopolį ir išsivežė su savimi į Europą didumą jo šventenybių. Tarp jų buvo ir Viešpaties Kryžius. Stauroteka ilgai buvo saugoma prie Mozelio upės įsikūrusiame vokiečių mieste Štuben (Stuben), ten buvusiame moterų vienuolyne (dabar ši vietovė yra Vokietijos žemėje ,,Reino kraštas – Pfalcas“). Vienuolynas XIX a. pradžioje buvo uždarytas, ir 1835 m. relikvija buvo padovanota Limburgo vyskupijai. Ten ji tebėra iki šiol. Dabar šis, vienas didžiausių Kryžiaus fragmentų, vadinamas „Limburgo stauroteka“. Stauroteka yra 48 cm. ilgio, 35 cm. pločio ir 6 cm. aukščio. Relikvinė papuošta brangakmeniais ir pertvariniu emaliu.
Romoje likusiai Viešpaties Kryžiaus daliai atiteko ramiausias likimas. Pradžioje imperatorienė patalpino ją valdovų (Sessoriano) rūmuose. 330 m. ten pat buvo pastatyta šventovė, kuri tapo Šventojo Kryžiaus bazilika. Joje yra speciali nava (kairėje pusėje), skirta relikvijų saugojimui. Čia ir buvo patalpinta Viešpaties Kryžiaus dalis. Ji šioje šventovėje saugojama ir dabar.
Viešpaties Kryžius yra didžiausia krikščionybės šventenybė. Jis yra regimas ir juntamas liudytojas mūsų išganymo, kuris ant jo buvo įvyko išganančiosios Jėzaus Kristaus aukos ant jo dėka. Iki šių dienų išlikusios Kryžiaus dalelės liudija apie svarbiausius pasaulio istorijos įvykius, kurie įvyko Golgotoje prieš du tūkstančius metų. Pagarba, kurią tikintieji reiškia Kryžiui, neatsiejama nuo ant jo nukryžiuoto Išganytojo garbinimo. O šventosios Kryžiaus relikvijos leidžia mums ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai įžengti į Viešpaties mirties ir prisikėlimo paslaptį.
Nuotraukoje: vienas didžiausių pasaulyje Šventojo Kryžiaus fragmentų iš Minardi kolekcijos, kuris gruodžio 8 d. bus atvežtas į Vilnių. Relikvijos sutikimas vyks gruodžio 8 d., sekmadienį, 18 val. prie Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno vartų, Aušros Vartų g. 10.
