Metropolitas Inokentijus | Viešpaties kryžius atvėrė mums kelią į Dangaus Karalystę
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Šių metų gruodžio mėnesį, nuo 8 iki 15 dienos, Šventosios Dvasios vienuolyne bus išstatyta ypatinga relikvija – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gyvybę Teikiančiojo Kryžiaus dalis. Todėlei derėtų savo „Žodį“, kuriuo kreipiuosi į mūsų laikraščio skaitytojus, skirti šiai temai.
Kalbant apie Viešpaties Kryžių, siela turi prisipildyti dvasinio džiugesio, dėkingumo ir meilės mūsų Išganytojui, Viešpačiui Jėzui Kristui. Kokie jausmai ir mintys turėtų būti širdyje, kai pagerbiame mūsų Viešpaties Kryžių.
Mes lenkiamės Jam kupini virpulio ir dėkingumo, nes Kryžius – mūsų išgelbėjimo įnagis. Kaip ir prieš du tūkstančius metų, Viešpaties Kryžius vieniems tebėra papiktinimas, kitiems – kvailystė (plg. 1 Kor 1, 23), tačiau mums, tikintiesiems ir išganomiems Viešpaties Kryžiumi, jis yra Dievo galybė, jis yra Viešpaties garbė. Kryžius mums atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą, nes ant jo buvo nukryžiuotas mūsų Viešpats ir Išgelbėtojas Jėzus Kristus. Ir nuo tos akimirkos, kai kryžius – mirties įnagis – tapo gyvenimo ir prisikėlimo priemone, visa pasaulio istorija prisipildė kitokios esmės. Nes Kristaus Kryžius tapo Dievo meilės žmogui ženklu ir simboliu, meilės, kuri tokia didelė, kad Viešpats nepakeliamų kančių ir mirties akivaizdoje, idant išgelbėtų žmogų, nepakeitė savo apsisprendimo. Primindamas apie Dievo meilę mums, Kristaus Kryžius taipogi byloja, kad ir mes turime rodyti meilę Dievui visu savo gyvenimu. Taigi Kryžius mums liudija, koks yra brangus žmogus Dievui ir kokia brangi toji meilė. Į meilę galima atsiliepti tik meile, o ne kokiais nors kitais dalykais.
Evangelijoje skaitome apie kryžių, nešamą kiekvieno iš mūsų, ir apie kančias bei vargus, krikščionis lydinčius kryžiaus kelyje. „Jei kas nori eiti paskui mane , – sakė Jėzus Kristus savo mokiniams ir liaudžiai, – teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas prapuldys savo gyvybę (tai yra numarins visas savo aistras ir nuodėmingus polinkius [aut. past.]) dėl manęs (ir Evangelijos [aut. past.]), tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23-25 [vert. Kavaliauskas; Jurėnas]).
Viešpats mus kviečia mirti sau, tai yra, nuodėmei, ir gyventi Dievui, taigi tobulėti dorybėse, pašalinti aistras iš savo sielų, išguiti piktas mintis iš savo širdžių. Pirmiausia mums būtina suvokti, kad į Dangaus Karalystę patenkama per dideles pastangas (plg. Mt, 11-12), savęs išsižadėjimu, per netektis ir kančią. Tokį kelią mums įsakmiai nurodė pats Jėzus Kristus. Štai ką apie tai sako apaštalas Petras: „Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21 [vert. Burbulys]). Tad jei laikome save Viešpaties pasekėjais, Jo mokiniais, pasukime Jo nurodytu keliu, nukryžiuokime savo kūną su aistromis ir geiduliais.
Žmogus turi kantriai nešti savo kryžių, prisimindamas, kad mūsų išganymo kelias eina per kentėjimus, per negandas, per gundymus, nes tiktai išbandymais sustiprinamas mūsų tikėjimas. Kančia apvalo mūsų sielą, pakylėja ją, daro ją tinkamą amžinajam gyvenimui. Tik per kančią žmogus gali suprasti, kas yra Dievo gailestingumas ir meilė. Viešpaties kryžius – tai meilės mums simbolis, nes meilė visada pasiaukojanti, visada kryžiuojama. Viešpats, kuris yra meilė, ant Kryžiaus išskleidė savo rankas, tarytumei trokšdamas savo meilės aukoje apkabinti visą pasaulį (plg. Ef, 5-1).
Reikia suprasti ir pripažinti: visa kas mūsų gyvenime nutinka skausmingo, yra skirta išgelbėjimui; krikščionio kelias – kančios kelias. Krikščioniui nedera verkšlenti, kai kenčia, o atvirkščiai – jis turi dėkoti Dievui, pripažindamas save vertu sielvartų ir kentėjimų, idant būtų išpirktos jo nuodėmes. Tad kai esame ištikti širdgėlos ir kančių, turime melst ne kad Dievas išvaduotų mus iš jų, bet kad Viešpats suteiktų jėgų nešti savo kryžių ir palengvintų jo sunkį.
Kryžiaus nešimas – kelias į sielos išgelbėjimą. Žemiškojo gyvenimo laikas mums skirtas Viešpaties, kad išmoktume su viltimi, ištvermingai ir ryžtingai nešti savo kryžių. Jis duoda visokiausių kryžiaus kančių – kankinystę, ligas, skurdą ir nepriteklius, artimųjų netektį, santuoką ir vienatvę, rūpinimąsi ligoniais ir senais žmonėmis; ir panieką bei pažeminimus, o taip pat gausybę kitų įvairiausių kryžiaus kentėjimų ir vargų. Savo kryžių turime nešti nuo jaunystės, nuolankiai ir su malda – tai palengvina jo nešimą. Kiekvieną kartą, kai sulinkstame nuo kryžiaus svorio, prisiminkime, kaip Viešpats mūsų Jėzus Kristus nešė savo Kryžių. Tiksliau: kaip Jis nešė mūsų Kryžių, nes už mūsų nuodėmes Jis nukentėjo ir mūsų skausmus bei sunkumus prisiėmė sau.
Viešpats savo kryžiaus auka padeda mums giliai ir tvirtai įsisąmoninti maloningą ir išganingą tiesą, kad nėra kito kelio į dangų, kaip vien tik nuolankumas ir savanoriškas sutikimas kentėti dėl Kristaus. Tad norit patekti į Dievo karalystę, mums reikia nusižeminti, nesiskundžiant iškęsti nemalonias gyvenimo aplinkybes, ligas ir negandas, atsikratant nepasitenkinimo, įveikiant savo geidulius ir aistras, ir taip palengva, žingsnis po žingsnio, metai po metų mokytis ištverti, o kantrumu pamažu įgyti nuolankumą, kuris užtikrins mums išsigelbėjimą. Mes turime išmokti dėkoti Viešpačiui už kryžiaus kančias savo gyvenime. Mūsų kreipiniu į Dievą vargų ir nelaimių metu turėtų tapti tokie žodžiai: „Garbė Dievui už viską!“. Šventasis Jonas Auksaburnis sako, kad tie, kurie dėkodami Dievui ištveria negandas, pelnys tokį pat vainiką kaip ir kankiniai, ir priduria: „Vienas „Garbė Dievui“ varguose ir nelaimėse yra reikšmingesnis už tūkstantį padėkos žodžių laimėje“.
Brangūs broliai ir seserys! Tegul gyvenimas būna kryžiaus, kuris mums – pergalės ženklas, nešimu. Pagarbiai, su meile ir virpuliu lenksimės Kristaus Kryžiui – mūsų išgelbėjimo simboliui, prisimindami tas kančias, kurias mūsų Viešpats Jėzus Kristus iškentė ant jo dėl mūsų išganymo, idant pasiektume Dangaus Karalystę, kad – drauge su juo nukryžiuoti ir mirę – kartu su juo prisikeltume ir įžengtume į amžinąjį gyvenimą.
Viešpaties Kryžius mums atvėrė kelią į Dievo Karalystę, kur dėkingai nešančių savo kryžių laukia palaimingas gyvenimas su Viešpačiu ir Jo šventaisiais.
Publikuota laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" gruodžio mėnesio numeryje.