Igumenas Antonijus (Gurinovičius): Apie darbštumo dorybę
Igumenas ANTONIJUS (GURINOVIČIUS)
Šventosios Dvasios vienuolyno dekanas
Darbštumas - viena iš svarbių krikščioniškų dorybių, kuri reiškiasi noru kruopščiai ir sąžiningai triūsti Dievo šlovei ir artimųjų bei savo paties labui.
Šventasis Antanas Didysis, kalbėdamas apie tai, kaip svarbu krikščioniui darbuotis, nurodo: „Pamilk darbą: jis, lydimas maldos, pasninko ir būdravimo, apvalys tave nuo visos bjaurasties. Fizinis darbas skaistina širdį, o širdies skaistis daro sielą vaisingą.”
Įdomu, kad mūsų protėvius Adomą ir Ievą, Dievas palaimino darbuotis dar prieš jiems nusidedant. Tada jie buvo laimingi ir gyveno Rojuje. Ir vienas pirmų darbų, kuriuos Dievas patikėjo Adomui, buvo duoti vardus visai gyvūnijai (Pr 2, 19). Kita užduotis - dirbti Edeno sode ir rūpintis juo (Pr 2, 15). Be to, jau Rojuje Dievas nurodė žmogui ir svarbesnį tikslą. Jis susijęs su ūkine žmogaus veikla žemėje, su gamtos karalystės atmainymu: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims (ir laukiniams gyvūnams), ir padangių paukščiams (ir galvijams, ir visai žemei), ir visiems žemėje judantiems gyvūnams” (Pr 1, 28). Dievas buvo sumanęs, kad darbas, kuriam buvo pašauktas žmogus, teiks jam džiaugsmo. O svarbiausia, buvo numatyta, kad darbas atskleis kūrybines žmogaus galias, kartu paryškindamas jam suteiktus Dievo paveikslo bruožus.
Sunkia našta darbas žmogui tapo tik tuomet, kai jis pažeidė Dievo įsaką, nutolo nuo Kūrėjo ir buvo išvarytas iš Rojaus. Prieš dvasinį nuopuolį žmogus galėjo kiek panorėjęs skinti ir mėgautis Rojaus (Edeno) sodo vaisiais. Išvarytas iš jo buvo priverstas kasdieniu sunkiu darbu, „savo veido prakaitu” pelnyti duoną (Pr 3, 17-19). Kartu darbas tapo būtinas ir kovojant su nuodėme. Iš pradžių Adomui, kad gyventų be nuodėmių, nereikėjo įveikti nei nuodėmingų, aistromis vadinamų geidulių, nei neskaisčių minčių. Tuo tarpu visi jo ainiai, išskyrus mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jau priversti tai daryti.
Senajame Testamente taip pat pabrėžiama, kad tikinčiajam reikia darbuotis. Štai Siracido knygoje skaitome: „Geriau darbštus žmogus, kuris visko apsčiai turi, negu pagyrūnas, kuriam trūksta duonos” (Sir 10, 27). O Saliamono Patarlių knygoje, rašoma: „Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jo kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį. [Arba nueik pas bitę ir pamatyk, kokia ji darbšti, kokį garbingą darbą ji atlieka; jo rezultatai teikia sveikatos juos vartojantiems karaliams ir valdininkas; ją visi myli ir gerbia; nors jėga ji nepasižymi, bet pagerbta išmintimi. Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego? „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti”, - ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius - kaip ginkluotas karys” (Pat 6, 6-11).
Krikščionybėje dvasinis gyvenimas neatsiejamas nuo kryžiaus, kuri nešame. O juk kryžius - tai ir susitramdymas, susivaldymas, ir darbas, ir atsidavimas Dievui bei artimui. Krikščionio kelias nepanašus į malonų, lengvą pasivaikščiojimą žydinčia pieva. Viešpats pasakė: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi” (Lk 9, 23). Ir kitoje vietoje Kristus sako: „Dangaus Karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia” (Mt 11, 12). Ir čia kalbama ne apie menkas pastangas, o apie visišką atsidavimą ir maksimalią jėgų įtampą. Be šito neįmanomas krikščionio gyvenimas. Tačiau dabar minėti dalykai visai nepopuliarūs.
Šiuolaikinis žmogus nemėgsta dirbti, nenori vargintis. Jis geidžia viską gauti be jokių pastangų. Ir pasaulis tikina: atsipalaiduok ir pramogauk! Nenuostabu, kad siekiantys pastarųjų dalykų ne itin vertina Stačiatikių Bažnyčią, nes ji tikrai - ne iš tų vietų, kur atsipalaiduojama ir pramogaujama. O juk ir mes, įtikėjusieji Viešpatį Jėzų Kristų, atėjusieji į šventovę, neretai savo dvasiniame gyvenime vadovaujamės principu „kuo mažiau pastangų”. Tuo tarpu nesitramdant, neprisiverčiant, neįveikiant vidinio pasipriešinimo dėl Viešpaties, negali būti ir teisingo dvasinio gyvenimo. Apie tai rašė šventasis senolis Anatolijus Optietis: „Praktika, t.y. Dievo žodis, sako: „duok kraujo ir priimk Dvasią.” O mes gudraudami bandom išsisukti: ar negalima būtų „sugauti” Dvasios nepraliejant kraujo. Tačiau nesugausime”.
Mes, išgelbėtieji Kristaus auka, negalime gyventi įtikdami Jam, jeigu mūsų gyvenime nėra aukos - to, ką aukojame dėl Dievo ir artimo. Pasak apaštalo, krikščionims reikia atnašauti „dvasines aukas, priimtinas Dievui” (1 Pt 2, 5).
Tad tiek, kiek mūsų gyvenime yra pasiaukojimo, savęs išsižadėjimo, uolaus darbo, tiek yra ir karštos meilės Dievui mūsų širdyje. Juk būtent susitramdydami, ko nors atsisakydami vardan Viešpaties mes kartu parodome Dievui, kad mylim Jį labiau nei save. Kaip sakė šventasis hierarchas Nikolajus Serbietis (Velimirovič), „Meilė - tai džiaugsmas, o meilės kaina - auka”. Tad melsdamiesi prašykime mūsų Viešpatį - Nukryžiuotą ir Prisikėlusį Jėzų Kristų, kad Jis sustiprintų mus, žengiančius atgailos ir darbų, atliekamų Dievo šlovei ir artimųjų labui, keliu.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.
Nuotraukoje: tėvas Antonijus religinės procesijos priekyje, kai į Šventosios Dvasios vienuolyną atneštos didžiosios šventenybės – Viešpaties Kryžiaus dalelės ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Skraistės dalis. A. Litvinovo nuotr.