Metropolitas Inokentijus | Pradedame ruoštis Gavėniai
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Didžiajam Pasninkui Bažnyčia ima ruoštis iš anksto, likus trims savaitėms. Šiais metais pasirengimas prasideda vasario 9 dieną. Pastarasis šventadienis vadinamas Muitininko ir fariziejaus sekmadieniu (žr. Lk 18, 10-14). Kita sekmoji diena, vasario 16-oji, vadinama Sūnaus palaidūno sekmadieniu (žr. Lk 15, 11-32). Šventadienis vasario 23-iają vadinamas Paskutiniojo teismo (Mt 25, 31-46), o paskutinysis (kovo 2 d.) prieš Gavėnią – Atsiprašymų sekmadieniu, arba Adomo išvarymo prisiminimu (omenyje turimas išvarymas iš rojaus).
Itin svarbi šitų dienų dvasinė prasmė, duodami doriniai patarimai ir pamokymai, ką turim padaryti. Taigi: mums būtina nusižeminti Dievui, niekaip savęs neteisinti, suvokti savo nuopuolio Dievo akivaizdoje ir nutolimo nuo Jo didumą; būtina per atgailą grįžti į vienybę su Dievu. Neabejoti ir tikėti Paskutiniojo, Baisiojo Dievo teismo neišvengiamu, kai teks atsiteisti kiekvienam mūsų už visą savo žemiškąjį gyvenimą. Ir galiausiai labai svarbu: negalima pradėti Gavėnios nepaprašius – priešingu atveju nebus jokių dvasinių vaisių – atleidimo tų žmonių, kuriuos kaip nors įskaudinom, įžeidėm ar ilgai ant jų pykome. Lygiai taip pat reikia atleisti tiems žmonėms, kurie mus įskaudino, įžeidė, nebuvo mums geranoriški. Todėl paskutinis sekmadienis prieš Didįjį Pasninką vadinamas „Atsiprašymų sekmadieniu“.
O kas gi yra pasninkas? Pasninkas – savanoriška asketinė praktika Dievo garbei, o ji apima kelis dalykus. Pirmiausia tai – susilaikymas nuo sotaus ir skanaus valgio, susiturėjimas nuo pramogų ir pasilinksminimų; antra – itin kruopštus sielos ištyrimas ir jos permainymas, t. y. atgaila; trečia – savęs prispyrimas daryti gerus darbus, malda, Šventojo Rašto ir šventųjų Tėvų skaitymas, mąstymas apie dvasinius dalykus.
Gavėnia – tai dvasinio apsivalymo metas, kai reikia vengti konfliktų ir ginčų. „Bėk nuo pikto ir daryk gera“ (1 Pt 3, 11), – šiuos Šventojo Rašto žodžius pirmiausia mums reikia prisiminti per visą Gavėnią. Deja, net ir tarp lankančiųjų bažnyčią pasitaiko žmonių, nesuprantančių ypatingos dvasinės Didžiojo Pasninko prasmės, manančių, kad jiems pakanka, ir to gana, paprasčiausiai susilaikyti nuo draudžiamo maisto. Deja mums, neišmanėliams, ir vargas mums – veidmainiams! Pažvelk į save, žmogau, nevalgantis mėsos: ar nenuliūdinai tu savo artimo? Ar nemurmėjai prieš Dievą, kai sieloje buvo liūdna ir sunku? Nelaikai savyje kam nors nuoskaudų, pagiežos, pavydo? Ar nesididžiuoji savo tariamais privalumais? Dėkoji Viešpačiui už viską, ką tau davė? Ar nevaldo tavo širdies tušti žemiški rūpesčiai ir pinigų troškimas? Arba gal – atsisakydamas valgyti mėsą, žabodamas kūną – tu rūpiniesi savo siela, delsdamas išmest iš savo širdies pyktį ir dviveidiškumą, gobšumą ir įnoringumą, pasipūtimą ir savimeilę? Šiais žodžiais rūsčiai Šventoji Stačiatikių Bažnyčia perspėja mus, kad kūno sutvardymas neduos mums naudos, jei to nesuderinsime su dvasiniu susiturėjimu – nuo piktybių, nuo aistrų, nuo mus kankinančios nuodėmės.
Gavėnia – tai gailesčio dėl nusidėjimų laikas. Atgaila yra didžiausia Dievo dovana žmogui – antrasis krikštas, kai, nusiplovę nuodėmes, vėl įgyjame malonę, prarastą per nuopuolį. Buvę nusidėjėliais, tampame šventaisiais. Jis, krikštas, atveria mums dangų ir įveda į rojų. Be atgailos nėra išgelbėjimo. Atgaila – ne viešas plakimasis, bet sunkus ir kruopštus vidinis darbas apvalyti širdį nuo dorinio purvo, susikaupusio joje per pakriką, nerūpestingą, paiką gyvenimą. Gailėtis – tai pakeisti gyvenimo būdą, pirmiausia „įeiti į save“. Tai reiškia pamatyti savyje nuodėmę – mintyje, žodyje ir veiksme, – atpažinti ją, pajusti jai neapykantą, o tada pasinaudoti palaimingomis Bažnyčios priemonėmis išrauti ją iš savęs.
Praradę tikrojo dvasingumo suvokimą, praradome ir sveiką sampratą apie šitą gėrį. Atgailos vaisius – gyvenimo ištaisymas, pakeitimas. Žmogus turi negailestingai, su šaknimis išrauti iš sielos ydas ir aistras, nusigręžti nuo blogio ir netiesos, žengi prie Viešpaties ir pradėti Jam Vienam tarnauti, visomis sielos bei kūno jėgomis. Kas gailisi ir sąmoningai nusideda vėl, padidina kaltę, „bėgdamas atgal“ ir paniekindamas Dievo gailestingumą. „Dievą skaudina ne tiek mūsų padarytos nuodėmės, kiek nenoras pasikeisti“, – sako šventasis Jonas Auksaburnis.
Primindama mums apie buvimo nuodėmės nelaisvėje pavojingumą, Bažnyčia rodo ir kelią į išsivadavimą. Iš tiesų, mums belieka verkti, raudoti ir šaukti savo vargšei sielai: „Mano siela, mano siela, pakilk, kodėl miegi, baigtìs artėja!“ Laikas bėgùs. Ar suspėsi, mano siela, išlaisvinti save iš nuodėmės vergijos? Ar spėsi padaryt gerų darbų, kurie išteisins tave Kristaus teisme? Kol Dievo gailestingumo durys dar neužsivėrė, pabusk, niekingoji mano siela, pabusk ir šaukis balsu savo Gelbėtoją: „Dieve gailiaširdi, pasigailėk ir nuplauk mano nuodėmes, aprenk mane teisumo rūbu, kad įsitvirtinčiau teisingame išganymo kelyje ir pašlovinčiau Tave tyra širdimi ir lūpomis dabar ir per visus amžius!“, – taip kiekvieną mūsų akindama kviečia Šventoji Bažnyčia.
Viešpats ragina mus ne tik nedaryti, kas nuodėminga ir nedora, bet ir visada būti nusiteikusiems veikliai kurti gera, visada dovanoti žmonėms meilę ir gėrį. Didysis Pasninkas – nuostabus priminimas apie tai, kad esame pašaukti padėti savo artimiesiems, dovanoti kas gera, ką visada primena Šventoji Bažnyčia. Kiekvienam iš mūsų reikia aiškiai pajusti išganingą Gavėnios svarbą.
Turim suvokti, kaip žemai nupuolėme savo nuodėmėse, kaip liūdiname mus mylintį Viešpatį. Būtina prašyti Viešpaties duoti mums maloningų ašarų, kad apraudotume savo begalinę daugybę nuodėmių. Prašyti Švenčiausiosios Mergelės Dievo Motinos ir visų šventųjų pagalbos.
Dideliai svarbu siekti gyventi kitaip, gyventi, bet kokiu atveju, Dievui, taikoje ir meilėje su Juo ir su visais žmonėmis. Būtina tvirtai pasiryžti per šią Gavėnią žengti tam tikrą naują savo gyvenimo žingsnį.
Prieš prasidedant Didžiajam Pasninkui, brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai prašykime vienas kito atleisti, o taip pat mintimis ir tų, kuriuos kada nors užgavome, ar tų, kurie mus įskaudino, bet su kuriais negalime susitikti ir paprašyti, kad atleistų. Pasistenkime prieš Gavėnią susitaikyti su visais, o pirmiausia su Dievu ir savo sąžine, kad žengtume atgailos keliu, kuris mus nuves į Didžiąją Savaitę ir šviesias Velykas, Kristaus Prisikėlimą, su didžiuliu džiugesiu širdyje – ženklu, kad Dievas priėmė mūsų per Gavėnią atliktą dvasinį darbą ir atgailą.