Klausimai kunigui: ar verta melstis už prosenelę?
Į parapijiečių klausimus atsako Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kunigas Olegas Šliachtenko.
- Mano brangioji prosenelė neburnojo prieš Dievą, bet į cerkvę nevaikščiojo, užsiiminėjo būrimu ir prieš mirtį neatgailavo. Ar yra bent menka galimybė jai išsigelbėti? Gal galima tikėtis nors jos būklės pagerinimo?
Joanas
- Gerbiamasis Joanai, būrimas savaime yra ,,pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Įst 18, 10-12), būrimas lyginamas su piktžodžiavimu. Kita vertus, mes meldžiamės už mirusius, nes: 1) tikimės sulaukti Dievo malonės, 2) nežinome, ką žmogus jautė prieš mirtį, ir viliamės, kad jis atgailavo. Todėl jums verta melstis už prosenelę.
- Mano psichologas sako, kad žaizdos, kurios atsiranda dėl emocinės agresijos šeimoje (o visa tai – vyro, žmonos bei tėvų elgesio su vaikais, rezultatas) neužgyja. Na, o kadangi už šią agresiją nebaudžiama, traumos metai iš metų kaupiasi. Tuo tarpu Stačiatikybė moko, kad reikia kentėti, atleisti...Ir tai - viskas? Na, niekaip to nesuprantu.
Tatjana
- Dievas viską pagydo. Psichologai nežino apie Dievą, apie velnią. Jiems neegzistuoja nematoma fronto linija. Jiems konflikte tėra du, na, gal trys dėmenys, ir visi jie matomi. Tai nereiškia, kad psichologai yra visiškai neteisūs. Tai tereiškia, kad jie, kalbant matematikos terminais, nežino visų kintamųjų dydžių. Jeigu gydytojas jums sako, kad vėžys nepagydomas, jis yra teisus: jis mato metastazes ir gali prognozuoti, kiek dar liko gyventi jo pacientui. Tačiau, juk daugybė nepagydomai sergančių žmonių Dievo malonės dėka pagijo!
Tai nereiškia, kad tiesioginį ,,abuse“: jus žeminantį elgesį, patyčias reikia ignoruoti ir su tuo taikstytis. Kantrybė reiškiasi tuo, kad jūsų širdis nesukietėja, nesužiaurėja. Na, o atleisti - tai melstis, kad būtų išgelbėtas asmuo, taikantis jums emocinę agresiją. Bet jeigu agresorius kankina vaikus, tyčiojasi iš žmonos (arba žmona elgiasi agresyviai), tąsyk nukentėjusi pusė turi teisę gintis nuo agresoriaus. Ypač svarbu visais įmanomais teisėtais būdais ginti vaikus. Tai net privalu daryti.
- Labai myliu jūros kiaulytes, keletą jų turiu. Rūpinuosi jomis, skiriu joms laiko ir patiriu teigiamų emocijų. Bet netikėtai susimąsčiau: ar ne rūstinu Dievo? Gal tą laiką turėčiau skirti, tarkime, kokiems nors našlaičiams ar beglobiams seneliams? Prašau atsakyti.
Vera
- Gerbiamoji Vera, rūpinimasis gyvūnais, be abejo, nerūstina Dievo. Tik žiūrėkite, kad jūsų gyvenimas netaptų tarnavimu jiems. Mes privalome tarnauti Dievui - tai yra ir tikslas, ir prasmė, o kartu ir teigiamų emocijų šaltinis. Ar jums reikia rūpintis našlaičiais ir seneliais? Evangelija tiesiogiai sako tai daryti. Tačiau neverta rūpinimosi žmonėmis priešpastatyti rūpinimuisi gyvūnais. Reikia viena daryti ir kito neapleisti. Tik tiek, kad žmogui duotas Dievo paveikslas, žmogus - mūsų artimas, todėl rūpinimasis žmogumi - didesnė vertybė nei rūpinimasis gyvūnais.
- Sakykite, ar kreiptis į šventuosius dėl menkniekių nėra nuodėmė? Pavyzdžiui, prašyti, kad padėtų išlaikyti egzaminą, ar kad nepavėluočiau į autobusą?
Aleksiejus
- Gerbiamasis Aleksiejau, reikia tinkamai planuoti laiką, kad nepavėluotumėte į autobusą, nors, žinoma, visko pasitaiko. Būna, kad tenka melstis ir dėl tokio dalyko. Nesijaudinkite, Jūs šventiesiems per daug nepatrukdysite. Nuodėmė - melsti pagalbos nuodėmei, o melstis, kad padėtų buities reikaluose - tai gyvenimas. Krimstis dera, jeigu mūsų gyvenimas ,,įklimpęs“ į tokias smulkmenas. Kol vaikai maži, jie prašo, kad tėvai duotų kišenpinigių, saldumynų, kitų nedidelių gėrybių. Jeigu, tarkime, aštuoniolikmetis prašys to paties, ko prašo ir penkiametis, tai bus keista, nenatūralu. Tas pats ir kreipiantis į šventuosius: reikia atminti, kad svarbiausia mūsų gyvenime – Evangelijoje pavaizduotas žmogaus paveikslas. Šventųjų ir Diev pirmiausia prašykime, kad nebūtume pikti, kad tikėtume, būtume romūs ir taikūs, geriau pažintume Dievą ir suprastume Šventąjį Raštą, būtume maldingi ir mylintys artimą bei t.t. O be to, galime pasimelsti, kad nepavėluotume į autobusą, kodėl nepasimeldus.
- Laba diena! Mane paliko vyras, bet tikiuosi, kad jis dar sugrįš. Kam ir kaip melstis, kad mano noras išsipildytų?
Zuzana
- Gerbiamoji Zuzana, labai užjaučiu dėl Jūsų bėdos. Be abejo, už vyrą reikia melstis. Tačiau svarbūs ir vidiniai motyvai. Čia neturėtų būti kalbos ,,kad mano noras išsipildytų“. Jeigu nuoširdžiai, nesavanaudiškai mylite vyrą, paleiskite jį, net jeigu tenka atsisakyti savo svajos, savo noro. Mes meldžiamės, nes tikime. O tikėti - tai mylėti Dievą ir pasitikėti Juo. Tai – svarbiausia. Jis – atsakas į visus klausimus. Viešpats sako: ,,Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6,33). Jeigu krikščionis gyvena ir meldžiasi turėdamas omenyje šiuos žodžius, jeigu jam malda – tai pokalbis su mylimu Tėvu, o tik po to – prašymai, jis bus išgirstas ir paguostas. Šiaip ar taip, Jums praverstų detaliau asmeniškai aptarti Jūsų problemą su dvasininku.
Straipsnis, publikuotas sausio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje. Klausimus galima siųsti į redakciją įprastu arba elektroniniu paštu, arba per Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos Facebook puslapį.