APKLAUSA: Kaip tapote praktikuojančiu Bažnyčios nariu?
Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos dvasininkai bei pasauliečiai atsakinėja į klausimus: Kas Jus atvedė į Bažnyčią? Kas padėjo tapti praktikuojančiu Jos nariu?
Kunigas Olegas Guriliovas, Šv. Mikolojaus Myriečio (rus. Nikolskaja) cerkvės, esančios Rudaminos kaime, klebonas
Mano vaikystė, jaunystė ir suaugusiojo gyvenimas iki 35 metų praėjo toli nuo Bažnyčios. Kartu man nuo pat mažumės kildavo klausimų, susijusių su žmogaus gyvenimo prasme, ir aš nerasdavau atsakymų į juos. Šeimai persikėlus į Vilnių, dažniau užsukdavome į šventoves. Keletą kartų vienuolyne ir Skaisčiausiosios katedroje teko dalyvauti pamaldose, kurias celebravo hierarchas. Mane sukrėtė metropolito Chrizostomo pamokslų aktualumas ir tiesumas. Po to Viešpats mūsų šeimą atvedė į Šv. vyskupo Mikalojaus šventovę Rudaminoje. Čia mes susipažinome su archimandritu Leonidu, su draugiška, labai mylinčia dvasine šeima, su sekmadienine mokykla, o netrukus ir su Mikniškių bendruomene. Tėvas Leonidas išsyk mus priėmė taip, tarsi būtume seni jo pažįstami; jis nuo pirmo susitikimo tapo neginčijamu autoritetu. Jo žodžiai, veiksmai, akys - visa buvo kupina tyros krikščioniškos Meilės. Mūsų šeima pasikrikštijo ir įgijo dvasios vadovą. Tikime, kad jis ir dabar už mus meldžiasi.
Ina, Šv. Konstantino ir Mykolo šventovės parapijetė (Vilnius)
Sąmoningai, savo noru, į šventovę atėjau būdama 20-ties. Užsukusi į Šv. Mykalojaus (Nikolskaja) cerkvę, esančią Didžiojoje g-je, patekau į jaukias prietemas (taip ten yra ir dabar). Cerkvėje triūsianti moteris sutiko mane šiltai ir geranoriškai. Jos svetingumo ir santūrių, neperšamų patarimų dėka ėmiau vis dažniau lankytis cerkvėje. Ji man tapo gydykla. Štai atėjai, pabuvai ten, ir sielos nebeskauda. Vėliau vienuolyne išgirdau metropolito Chrizostomo pamokslą, kuris turėjo daug bendra su mano gyvenimu, ir padarė stiprų įspūdį: jame glūdėjo atsakas į mane tada kankinančią problemą. Ir dar sykį hierarchas, kreipdamasis į mus visus, ištarė man labai svarbius žodžius: „Dievas be jūsų išgyvens! O jūs be Dievo - ne!” Ir man tapo visiškai aišku, kad taip ir yra.
Sakoma, kad tapimas praktikuojančiu Bažnyčios nariu - ne vienkartinis veiksmas: jis tęsiasi visą gyvenimą. Pritariu šiam teiginiui. Manau, kad žmogus, pravėręs Bažnyčios duris, mažais žingsneliais, iš lėto juda, siekdamas pasveikti. Tai sunkus kelias: dažnai tenka įveikti savąjį „negaliu” ar „nenoriu”. Pavyzdžiui, aš, net ir žinodama, kaip svarbu priimti Švenčiausiuosius Slėpinius (liet. Komuniją), ilgai nesiryžau to daryti. Kuomet pasakiau apie tai moteriai, tvarkančiai šventovę, ji davė vieną kitą gerą patarimą, ir jie paskatino žengti šį žingsnį. Neužilgo aš priėmiau Švč. Komuniją, ir išsyk pasijutau daug geriau.
Monika Grigaliūnienė, Šv. Kotrynos cerkvės (rus. Jekaterininskaja) parapijietė (Vilnius)
Vilniaus cerkvėse lankiausi dar prieš tapdama stačiatikė. Dėl smalsumo. Sparčiai modernėjančios katalikų apeigos tapo man nepriimtinos. Ėmiau internete klausytis stačiatikių teologų, dvasininkų pamokslų, Valaamo vienuolių giedamų giesmių, ir mane „užkabino” jų paprastumas bei aiškumas. Tapusi stačiatike dalyvaudavau LIturgijoje, aukojamoje lietuvių kalba. Vėliau taip susiklostė, kad pradėjau vaikščioti į šventovę, esančią arčiau namų, kur pamaldos vyko bažnytine slavų kalba. Man Liturgija šia kalba yra tobula: maldinga ir įstabi, nereikalinga jokių paprastinimų. Nes nekasdieniški žodžiai padeda susikaupus dalyvauti tame, kas vyksta.
Iš pradžių buvo fiziškai sunku ilgai stovėti. Erzino šen ir ten vaikščiojantys suaugusieji ir bėgiojantys vaikai. O Liturgija tęsiasi ilgai, aš nieko joje nesupratau. Kad nenuobodžiauti, įdėmiai įsiklausydavau, ką ten sako dvasininkas, ką gieda giesmininkai. Kai kunigas paaiškino Liturgijos esmę, prasmę ir tikslą, pasidarė aiškiau. Įstabu tai, kad tapusi stačiatikė jaučiu sielos ramybę. Dabar džiaugiuosi, kad vaikštau į svečius pas Tėvą, Mokytoją, Draugą arba į priėmimą pas Aukščiausiąjį Gydytoją. O ir mūsų bendruomenė draugiška.
Ana Vlasova, Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvės parapijietė (Vilnius)
2013 metais mus sutuokė stačiatikių šventovėje, bet tada dar nebuvau pastoviai praktikuojanti Bažnyčios narė. Itin didelį įspūdį man padarė vyresniosios dukters krikštas. Kai po jo sužinojau, kad vaikui reikia priiminėti Švč. Komuniją, ėmiau labiau tuo domėtis. Mes su vyru Šventosios Dvasios vienuolyne lankėme katechizavimo kursus bei kursus tiems, kurie tuoksis. Pamenu, kaip pirmą sykį sąmoningai rengiausi priimti Švč. Komuniją. Labai jaudinausi, viską užsirašinėjau iš knygos, bijodama ką nors pamiršti. Anksčiau buvau susidariusi stereotipinę nuomonę, kad dvasininkai - rūstūs, jie manęs nesupras, o aš - jų. Tačiau mūsų jauni kunigai paaiškino, jog Stačiatikybėje nėra tokio kategoriškumo, kad čia kiekvienam - pagal jo jėgas ir tinkamu laiku. Aš dar labai toli nuo tikrojo krikščionio kelio, dar patiriu ,,atotrūkio” periodų, bet tada vis kartoju frazę iš atgailos kanono: ,,Palikau Tave - nepalik manęs; atsiliepk, kai Tavęs šaukiuosi…”.
Parengė Aleksandra DEŽINA
(Straipsnis, publikuotas sausio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje)
