Metropolitas Inokentijus: Ką kiekvienam iš mūsų reiškia Didysis pasninkas?

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Brangūs broliai ir seserys! Išties, pagalvokime apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia Gavėnia (Didysis pasninkas). Tai kiekvienam mūsų gyvybiškai svarbus klausimas. Ir šis klausimas taps dar aštresnis, svarbesnis, jeigu suvoksime, kas mūsų laukia ateityje: ir čia, žemėje, ir amžinybėje. 

Broliai ir seserys, pagalvokime apie tai, kaip mes gyvename, kaip rengiamės būsimam gyvenimui amžinybėje, kaip žvelgiame į Dievą, kas mus sieja su Juo, kaip vykdome Jo įsakus, ar paklūstam tam, ką nurodo Bažnyčia, o svarbiausia - ar suvokiame, kad esame nuodėmingi, nutolę nuo Dievo? Ir galiausiai: ar atsitokėjome, ar sušukome: „nusidėjome, Viešpatie, nusidėjome Dangui ir Tau!“

Gavėnia (Didysis pasninkas) - tai laikas, kuomet apmąstome prabėgusį gyvenimą, kartu bandydami suvokti, kokios dvasinės būsenos esame dabar. Didžiojo pasninko laikas - tai laikas, kuomet esame itin įdėmūs tam, kas vyksta mūsų esybės viduje, tai gilios atgailos laikas. Per Gavėnią net retai lankantieji šventovę ateina išpažinties, kad susitaikytų su Dievu ir su savo pačių sąžine. Ir per šias pasninko dienas mums visiems būtina pamąstyti apie atgailos prasmę bei pagalvoti, kaip dera pasirengti išpažinčiai, savo kalčių išpažinimui ir atgailai dėl jų. 

Dvasiniame gyvenime galioja toks dėsnis: žmogus niekuomet nestovi vietoje - jis arba eina į priekį, arba atgal. Jeigu neartėjame prie Dievo, vadinasi, nuo Jo tolstame; jeigu nesidarome geresni, vadinasi, tampame blogesni. Ir atgaila mums reikalinga tam, kad vis grįžtume į kelią, vedantį prie Dievo. Atgaila - tai dvasinio gyvenimo „variklis“. 

Rusiško žodžio „pokajanije“ (liet. „atgaila“) analogas - žodis „metanoija“  pažodžiui išvertus reiškia „mąstymo“ ar „proto“ kaita, pasikeitimas. Atgaila - ne tas pats, kas gailėjimasis. Judas vėliau gailėjosi išdavęs Viešpatį (Mt 27, 3), bet neatgailavo. Jis apgailestavo tai padaręs, tačiau jis pristigo jėgų melsti, kad Viešpats atleistų, be to, jis net nebandė kokiu nors geru darbu atitaisyti savo beprotišką poelgį. Judas nesugebėjo pakeisti savo gyvenimo, jis nepasuko į kelią, kuriuo žengdamas būtų galėjęs sulaukti atleidimo. Tuo Judas skiriasi nuo apaštalo Petro. Šis išsižadėjo Kristaus, bet visu tolesniu gyvenimu, išpažinimo ir kankinystės žygdarbiu įrodė savo meilę Dievui ir daugybe kartų išpirko savo kaltę. 

Kiekvieną sykį, kai pradedame Gavėnią (Didįjį pasninką), kai per pamaldas girdėsime atgailos maldas ir giesmes, mes turime pagalvoti apie tai, kaip mums pakeisti savo gyvenimą, ką padaryti, kad gailėjimasis dėl to, kaip gyvenome praeityje, neliktų bevaisis, bet kad duotų apčiuopiamų mūsų krikščioniškojo gyvenimo vaisių. 
Atgailauti būtina kiekvienam krikščioniui. Atgaila - tai Dievo dovana žmogui, nuodėmių purvu sutepusiam sniego baltumo Krikšto drabužius. Atgaila - tai mūsų proto nukreipimas link Dievo. Kuomet ateiname išpažinties, nepakanka išvardyti nuodėmes. Per išpažintį reikia rasti savyje jėgų stoti akis į akį su Dievu, stoti Dievo tiesos akivaizdoje, kad mus teistų gailestingojo Dievo meilė. Ir kad mums pakaktų ryžto nebekartoti padarytų nuodėmių. 

Rengiantis išpažinčiai patartina vėl perskaityti Viešpaties Kalno pamokslą (Mt 5, 3 - 7, 27), kad suprastume, kaip toli esame nuo tos idealios gyvensenos, kurią mums nurodo Viešpats. Net ne idealios, o normalios, nes Viešpats kalba apie krikščioniškojo gyvenimo normą. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra Dangaus Karalystė“. Bet argi mes jau esame dvasios vargdieniai? Tai nuolankumo, panašaus į dieviškąjį, būsena,  ir tokios būsenos turi būti kiekvienas krikščionis. „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (vertime į rusų kalbą yra ne „liūdintys“, o „verkiantys“). Argi mes verkiame dėl savo nuodėmių? Ar nuoširdžiai dėl jų atgailaujame? Reikia prisiminti visus Palaiminimus ir palyginti su jais savo gyvenimą. 

Dievas visiškai atleidžia nuodėmes tada, kai nuoširdžiai, sąžiningai jas išpažįstame 
ir esame pasiryžę taisytis, pradėti naują gyvenimą. Jeigu žmogus per išpažintį nuslepia nuodėmes arba jeigu visa jo išpažintis tėra tuščias formalumas, arba jeigu jis kalba tik apie kitų žmonių nuodėmes, tąsyk tai yra Slėpinio profanavimas. Žmogus pats save nubaudžia, nes negauna visos tos malonės, kurios dėka jo širdį apima didis džiaugsmas, jo dvasia patiria palaimą ir kyla į dangų…

Tad Gavėnia, Didysis pasninkas, - tai laikas, kuomet mes galime peržvelgti savo gyvenimą ir pakeisti jį; kuomet galime susitaikyti su Dievu ir su savo artimaisiais. Ir šis susitaikymas įvyksta ne dėl žodžiais išpažinto mūsų nuodėmingumo, o dėka tų darbų, kuriuos priešpastatome ankstesnėms nuodėmėms. Ne atsitiktinai Gavėnios giesmėse sakoma: „Pasninkaudami, broliai, kūnu, pasninkaukime ir dvasiškai: nutraukime visus saitus su netiesa… suplėšykime visų mūsų nedorybių sąrašus; duokime alkstančiajam duonos, ir skurdžiui, benamiui suteikime pastogę…“

Būtent tai ir yra tikroji atgaila. O jeigu vėl nusidėsime, ir sąžinė mus apie tai įspės, tąsyk nedelsiant būtina išpažinti savo kaltę Dievui, o vėliau eiti išpažinties ir išpažinti ją kunigo akivaizdoje. Taip reikia nuolat save stebėti: vertinti  savo mintis, žodžius ir poelgius. Kitaip sakant, reikia nuolat dvasiškai budėti, nuolat būti blaivios dvasios. Kaip sako apaštalas Paulius, reikia nuolat melstis, kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume. Reikia nuolat prisiminti Kristaus žodžius: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Reikia to siekti tiek mažuose, tiek dideliuose dalykuose. 

Taigi, mes  turime atgailauti dėl savo netobulumo, dėl to, kad mūsų gyvenimas nė iš tolo nepanašus į Evangelijos idealą. Būtent tokiai atgailai ir skirta Didysis pasninkas. 

Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” kovo mėnesio numeryje. 
Prot. Igorio Rinkevičiaus nuotr.