Apklausa: Kaip Jūs pasninkaujate?
APKLAUSA: „Stačiatikių Lietuva“ paprašė Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero narių ir pasauliečių pasidalyti savo pasninkavimo Gavėnios metu patirtimi.
Protojerėjus Josifas Zeteišvilis, Visagino Paaukojimo-Panteleimono cerkvės klebonas, Visagino dekanato dekanas
- Mane baugina papildomi žygdarbiai pasninkaujant. Pagal įstatus reikia tiek, o žmogus užsikrauna daugiau. Po to dažnai kyla įvairių negerovių, pagundų: galima pakenkti kūno sveikatai ir net psichikai - žinau tokių liūdnų pavyzdžių. Apskritai paėmus, pasninkauti taip kaip nustatyta - tai ilgus amžius taikyta, patikima Bažnyčios praktika, kurios visiškai pakanka. Net ir jos reikėtų laikytis atsižvelgiant į savo jėgas, galimybes ir amžių. Papildomai galima atsisakyti socialinių tinklų ar bent rečiau žiūrėti, kas ten yra. Dar besimeldžiant galima daugiau kartų nusilenkti. Gera praktika - tylėjimas: vieną dieną tylėti, su niekuo nekalbėti, o klausytis tik to, kas ugdo sielą.
Ivanas, Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno parapijietis
- Kad ir kaip būtų sunku pasninkauti taip kaip nurodoma Bažnyčios įstatuose, manau, kad reikia taip daryti. Mažiau nereikalingų kalbų, daugiau įvairaus apsiribojimo. Tačiau ne išsyk pavyksta taip elgtis - tai ilgas kelias. Svarbiausia - nepasiduoti, ir tada kasmet būna lengviau įveikti vidinį pasipriešinimą. Ir praėjus tam tikram laikui matai - jau nėra tos tavo kompanijos, kuri tave blaškė, su kuria tu nevykusiai leidai laiką užuot buvęs su šeima. Tad reikia apsišarvuoti kantrybe, tvirtai laikytis konkrečių taisyklių, ir Dievas padės… Aš net buvau stebuklingo pagijimo per Gavėnią liudininkas. Mes pernelyg gailime savęs. Bet pažvelk: tu gaili savęs, o Viešpaties, Kuris dėl tavęs kentėjo ant Kryžiaus, tu negaili. Prieik prie krucifikso, pastovėk, pagalvok: kam sunkiau - Jam ant Kryžiaus ar tau, likus be dešros ir panašių dalykų.
Elena, Vilniaus Skaisčiausiosios katedros parapijietė
- Prasidėjus pasninkui, nustatau svarbiausią nuodėmę, kurią norėčiau įveikti, pavyzdžiui, nenuolaidumą vyrui. Pasiekti tikslą padeda dažnas buvimas Gavėnios pamaldose, dalyvavimas Slėpiniuose, Šventojo Rašto bei dvasinės tematikos knygų skaitymas namuose. Be to, ilgiau meldžiuosi ir mažiau laiko skiriu bendravimui su draugais, pažįstamais. Sakau: Aš užsidariau „celėje“. Apriboju ir informaciją: naujienas, kitas laidas. Šį tą žiūrėti sau leidžiu tik savaitgaliais.
Aleksandra Baranauskienė, Kauno Apreiškimo katedros parapijietė
- Man nesiseka pasninkauti, jeigu kalbėsime apie maistą. Kad ir kiek stengiausi apsiriboti, tai baigdavosi giliu liūdesiu, galvos svaigimu, nes turiu mažų vaikelių. Pagrindinis dalykas, ko ėmiausi, - išsižadėdavau savojo „aš“, ir tai teikė kur kas daugiau naudos, nes daugėjo meilės. Didžiausia auka man - laikas. Laikas, kurį norėčiau skirti sau, mylimai, - pavyzdžiui, kuo nors save nudžiuginti, pamaloninti. Be abejo, aš vis vien ne sykį ir ne du per pasninką suklumpu. Tačiau ir čia įžvelgiu naudą, nes reikia būti nuolankiai, o ne manyti, jog kažką sugebu. Suklupus būtina pakilti ir su malda tęsti kelionę. Mokausi nepasitikėti savo jėgomis, o prašyti Viešpatį jų suteikti. Bet kol kas čia kyla sunkumų, nes vis dar maga viską atlikti pačiai…
Parengė Aleksandra DEŽINA
Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” kovo mėnesio numeryje.