Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Į laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva“ klausimus atsako Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovas, Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS.

- Jūsų Eminencija, leiskite Jus pasveikinti su indikacijos pradžia – bažnytiniais naujaisiais metais. Ką būtų galima pasakyti, žvelgiant į visus praėjusius metus? Kokie įvykiai pirmiausia iškyla atmintyje?

- Dėkoju už sveikinimą. Savo ruožtu taip pat nuoširdžiai sveikinu visus laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva“ skaitytojus su Bažnyčios naujaisiais metais. Iš visos širdies linkiu, kad Dievas visada būtų mums palankus, o mūsų Išganytojo malonės padėtų mūsų sielų išganymo reikaluose. Tik būkime ištikimi mūsų  Viešpačiui Jėzui Kristui ir šventajai Jo Bažnyčiai. Kai dėl praėjusių metų, tai pirmiausia iš atminties iškyla įvykiai, susiję su mūsų Bažnyčios šventenybėmis ir su dvasine dimensija. Tarp jų – stebuklingosios Dievo Motinos Surdegio ikonos atnešimas iš Kauno į Vilnių. Tai buvo padaryta pirmą sykį po daugelio metų, ir šio įvykio dėka tūkstančiai žmonių galėjo pagerbti šventąjį paveikslą ir pasimelsti prie jo.

Sausio mėnesį mes, dalyvaujant dideliam tikinčiųjų pasauliečių būriui ir daugybei dvasininkų, meldėmės prie Aušros vartų Dievo Motinos ikonos, kuriai vienodą pagarbą reiškia tiek katalikai, tiek stačiatikiai. Religinėje procesijoje link Aušros vartų koplyčios ir intencinėse pamaldose prie stebuklingosios ikonos dalyvavo ir mūsų aukštasis svečias – Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios atstovas, Liublino ir Chelmo arkivyskupas Abelis.

Prasidėjus pavasariui iš moterų Marijos Magdalietės vienuolyno į Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyną buvo atnešta relikvinė su daugelio šventųjų relikvijų dalelėmis. Tarp šių šventųjų – apaštalams lygi Marija Magdalietė, šv. hierarchas Lukas (Vojno Jeseneckis), šv. palaimintoji Matrona Maskvietė, šv. hierarchas Mitrofanas Voronežietis ir kt.

Ši relikvinė dar pabuvojo Klaipėdos, Kauno, Visagino šventovėse, o jos pagerbimo apeigų pabaiga vyko Vilniuje, Skaisčiausiosios katedroje. Visą mėnesį šimtai ir tūkstančiai parapijiečių patyrė dvasinį džiaugsmą: melstis prie šių Dievui įtikusiųjų šventųjų relikvijų.

Baigiantis balandžiui, šventųjų Vilniaus kankinių atminimo dieną, vyko didelė, gausi religinė procesija, skirta Bažnyčios vienybei. Procesijoje dalyvavo visi Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai ir apie tris tūkstančius pasauliečių (dalis jų atvyko į sostinę iš įvairių Lietuvos kampelių). Taip tikintieji parodė savo vienybę ir maldingai parėmė Motiną Bažnyčią sunkiu Jai metu.

Liepos 26, visų Lietuvos šventųjų pagerbimo dieną, įvyko dvasiškai labai reikšmingas dalykas: šventieji Vilniaus kankiniai, kaip ir pernai, dalyvavo religinėje procesijoje, skirtoje šiai šventei. Šventosios jų relikvijos buvo nešamos aplink šventovę. Tai įvyko antrą kartą po daugelio metų pertraukos. Iki to paskutinė tokia procesija buvo 1915 metais.

Ir galiausiai vienu iš svarbių praėjusių metų įvykių galima pavadinti kryžiaus pašventinimą bei iškėlimą ant Šalčininkų mieste statomos šv. Tichono šventovės kupolo. Pirmą sykį šioje statomoje šventovėje buvo aukojama Dieviškoji Liturgija. Šventė vyko labai pakiliai. Joje dalyvavo daugelio Lietuvos stačiatikių šventovių parapijiečiai, savivaldybės atstovai, vietos katalikų parapijos dvasininkas.

- Kartu metai buvo sudėtingi. Sakykite, ar žaizda, kurią mūsų Bažnyčiai padarė skilimas tebekraujuoja? Ar jau ėmė užsitraukti?

- Ji niekuomet visiškai neužsitrauks. Tai mūsų širdies skausmas, ir mes nenustojame melstis už buvusius mūsų brolius, pasukusius į skaldymo kelią, kuris mirtinai pavojingas jų sieloms. Mes karštai meldžiamės ir už tuos tikinčiuosius, kuriuos skaldytojams pavyko patraukti. Dėkui Dievui, tokių žmonių yra labai mažai. Tai ir suprantama: tikintiesiems, stačiatikiams reikia teisėtų, kanoniškų dvasininkių, o ne tokių, kurie už sunkius – pabrėžiu -  kanoniškus nusikaltimus buvo pašalinti iš dvasininkų luomo. Jų bažnytinės -  politinės pažiūros ir reakcija į karą Ukrainoje neturėjo su tuo nieko bendra. Čia vėl, dar sykį, priminsiu, kad ir mes esame prieš šį karą. Ir mes jį smerkiame. Ir mes atjaučiame ukrainiečius. Meldžiamės už juos ir už tai, kad karas kuo greičiau pasibaigtų ir Ukrainos žemėje įsiviešpatautų taika. Tegul tie, kurie suskaldė Bažnyčią, iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos prisimena, kokią baisią nuodėmę jie padarė, ir kad jiems už tai teks atsakyti Dievui. Tačiau kartu vėl ir vėl raginu visus melstis už mūsų buvusius brolius bei už tuos, kuriuos jie patraukė į šį mirtinai pavojingą kelią.

- Beje, patys skaldytojai ir tie, kurie juos remia, sako, jog tai nėra joks skaldymas - tiesiog jie perėjo iš vienos savarankiškos Bažnyčios į kitą.

- Aišku, kad turime reikalą su tipišku skėlimu. Jiems kuo aktyviausiai dalyvaujant, kuriama visiškai nauja bažnytinė struktūra. Jie nepasinaudojo teisėta procedūra, numatyta pereinant į kitą bažnytinę jusrisdikciją; jie pamynė kanonines taisykles, jie daugybę kartų pažeidė Bažnyčios discipliną ir dvasininko priesaiką. Jie padarė itin sunkų bažnytinį nusikaltimą - sulaužė priesaiką, todėl ir buvo pašalinti iš dvasininkų. Visi jų veiksmai būdingi skaldytojams. Realus jų neteisėtų darbų vaisius - skilimas Lietuvos stačiatikių bendruomenėje. Tai visiškai akivaizdu kiekvienam nešališkam žmogui.

- Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios šventovėse atsirado nemažai pabėgėlių ukrainiečių. Ar mūsų Bažnyčia skiria jiems kokį nors ypatingą dėmesį?

- Tikrai, praktiškai kiekvienoje mūsų šventovėje esama pabėgėlių ukrainiečių. Jų dėka mūsų parapijose ženkliai padaugėjo parapijiečių. Be to, Vilniuje, mūsų Paraskevės šventovėje, meldžiasi ukrainiečių stačiatikių bendruomenė. Man palaiminus, jos sielovados ėmėsi kanoninis dvasininkas - iš Charkovo atvykęs ukrainietis. Daugelis parapijų teikia pabėgėliams visokeriopą paramą, įskaitant ir materialią. Tai daroma ir arkivyskupijos lygmeniu. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas jau daug mėnesių teikia pastogę ir maitina žmones, pabėgusius į Lietuvą nuo karo baisybių. Tai natūralu krikščioniams, todėl mes nemanome, jog apie tai būtina daug kalbėti. Be abejo, karo traumuotiems žmonėms reikia ypatingos globos, ir į tai atsižvelgiame mūsų ganytojiškoje veikloje.

- Daugelis mūsų parapijiečių iš pabėgėlių ukrainiečių tarpo sunerimę dėl Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios padėties: gyvendami Ukrainoje jie priklausė šiai Bažnyčiai.

- Dėl šios padėties sunerimę ir mes. Visose Lietuvos Stačiatikių Bažnyčių šventovėse per kiekvienas pamaldas meldžiamasi už karo Ukrainoje pabaigą ir už kanoninę Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią (USB), dabar patiriančią beprecedentę priespaudą. Masiškai ir neteisėtai užgrobiamos USB priklausančios šventovės, draudžiamos religinės procesijos, Bažnyčios hierarchams keliamos baudžiamosios bylos remiantis abejotinais pretekstais. Metropolitas Onufrijus išvarytas iš savo rezidencijos Kijivo Pečerų Lauroje. Imamasi žygių teisiškai uždrausti USB. Pasauliečiai ir dvasininkai patiria spaudimą, kuriuo siekiama priversti juos pereiti į nekanoninę Stačiatikių Bažnyčią Ukrainoje (SBU) -  darinį, kurį pripažįsta tik keturios iš penkiolikos savarankiškų Stačiatikių Bažnyčių. Beje, savo nerimą dėl į įvykių, susijusių su USB, pareiškė visa grupė hierarchų, vadovaujančių kanoninėmis savarankiškoms Stačiatikių Bažnyčioms, veikiančioms įvairiuose pasaulio kraštuose. Mes taip pat laikome, kad daroma didžiulė skriauda. Didelė dalis pabėgėlių iš Ukrainos, prisijungusių prie mūsų parapijų,-  tai žmonės, kurie Tėvynėje lankė USB šventoves. Mes galime paliudyti, kad tai dievoti, pamaldūs ir darbštūs žmonės, savo Tėvynės patriotai.

- Kaip žinome, parlamente pateiktos religinių bendruomenių įstatymo pataisos, numatančios galimybę likviduoti religines bendruomenes, pavyzdžiui, esant tam tikrai grėsmei visuomenės saugumui. Daugeliui mūsų parapijiečių tai sukėlė didelį nerimą, bet Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovybė kol kas niekaip nesureagavo ir nepaskelbė savo pozicijos šiuo klausimu. Ar mums verta nerimauti?

- Mes nepaskelbėme savo pozicijos, nes tikėjomės sulaukti dialogo, nuomonių aptarimo. Paprastai svarstant vienokius ar kitokius pasiūlymus keisti įstatymus, priimta konsultuotis su grupėmis žmonių ar susivienijimų, kuriuos liečia siūlomi pakeitimai. Šįkart kalbama apie įvairių konfesijų religines bendruomenes. Bet iki šiol dialogo su mumis nebuvo. Be abejo, minėta Parlamento iniciatyva kelia tam tikrą nerimą, nes ne taip seniai, prasidėjus karui Ukrainoje, būtent mūsų Bažnyčia buvo nepelnytai puolama ir kaltinama. Dėkui Dievui, dabar situacija tapo ramesnė. Kita vertus, gyvename demokratiškoje šalyje, kur gerbiami įstatymai ir žmogaus teisės, kur veikia nepriklausomi teismai. Todėl tikime, kad nugalės Dievo tiesa ir įstatymo teisingumas.

Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, atstovaujama Lietuvos Stačiatikių Arkivyskupijos - tai tradicinė Lietuvos religinė organizacija su giliomis istorinėmis šaknimis Lietuvoje. Absoliuti dauguma jos narių - Lietuvos piliečiai. Mes kasdien, visose šventovėse, per visas pamaldas, meldžiamės už Lietuvos žmones, jos valdžią ir kariuomenę, o per valstybines šventes vyksta specialios, joms skirtos, intencinės pamaldos. Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos himno Dieną Vilniaus Skaisčiausiosios katedros choras kartu su visa šalimi tiesioginiame eteryje giedojo Lietuvos himną.

Mes - Stačiatikybę išpažįstantys žmonės, mūsų Bažnyčios nariai - esame atsidavę Lietuvos valstybei, ištikimi jai; mes vykdome jos įstatymus, gerbiame tautos tradicijas. Mūsų parapijiečiai įneša deramą indėlį į Lietuvos valstybės raidą bei jos gerovę. Be abejo, valdžios struktūros gali savaip žvelgti į religinio gyvenimo plėtrą mūsų šalyje. Mes tai suprantame. Tačiau esame tikri dėl vieno: visi mes, be išimties, norime, kad visuomenė būtų stabili ir mūsų šalies raida vyktų ramiai, tolygiai. Mes taip pat esame tikri, kad mūsų religinė bendruomenė nekelia jokios grėsmės visuomenės saugumui. Aš jau ne sykį sakiau, kad mes norime būti sąžiningi ir atviri tiek Dievui, tiek Lietuvos valstybei. Mano nuomone, nėra jokios, net aštriausios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti pasitelkus dialogą ir esant abipusiam suinteresuotumui bei gerai valiai.

- Kokie įvykiai mūsų laukia prasidėjusiais bažnytiniais metais? Kas yra numatyta?

- Jau spalio mėnesį vėl įvyks dvasiškai labai reikšmingas dalykas: spalio 7 į sostinę vėl atkeliaus Surdegio Dievo motinos ikona, kuriai tikintieji reiškia itin didelę pagarbą. Ikona bus atvežta iš Kauno į Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyną; ten vyks Dieviškoji Liturgija. Po jos religinė procesija perneš stebuklingąjį paveikslą į Skaisčiausiosios katedrą, ir visi norintieji savaitę galės prie jo melstis.

Atskirai verta pakalbėti apie Teologijos kursus, kurie pradeda veikti spalio pirmą dieną. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai šie kursai yra nepaprastai svarbūs. Į juos užsirašė labai daug žmonių - kur kas daugiau nei mes tikėjomės. Tai turi būti akstinas mums jausti dar didesnę atsakomybę žmonėms ir Bažnyčiai. Tikiuosi, kad naujaisiais metais Teologijos kursai taps neatskiriama mūsų Bažnyčios gyvenimo dalimi. Be abejo, šis gyvenimas yra įvairus. Bet, pradėdamas naujus bažnytinius metus, aš dabar norėčiau akcentuoti minėtus du svarbius įvykius, nors dar daug ką teks atlikti Bažnyčios labui ir mūsų Viešpaties bei Išganytojo Jėzaus Kristaus garbei.

Maksimas Rogalskis

Metropolito Inokentijaus interviu buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" rugsėjo mėnesio numeryje.