Klausimai kunigui | Ar mano krikštas tikras?
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Į parapijiečių klausimus atsako Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kunigas Olegas ŠLIACHTENKO.
Kokie turėtų būti mirusio tėvo atminai? Ar pakanka atminų raštelių, ar reikia atskirų egzekvijų bei duoti išmaldą? Jeigu taip, kada konkrečiai turėtų vykti egzekvijos ir į ką reikėtų kreiptis, ką sakyti? Prašau paaiškinti.
Vitalijus
Brangusis Vitalijau, svarbiausia, iškiliausia malda mūsų Bažnyčioje – Liturgija. Nėra nieko, kas ją pranoktų. Tikrasis dalyvavimas Liturgijoje – dalyvavimas Eucharistijoje, t.y. Švenčiausiųjų Slėpinių priėmimas. Liturgijos eigoje vyksta ir mūsų mirusiųjų atminai. Šie atminai – tai mūsų dalyvavimas jų pomirtiniame gyvenime, tai meilės raiška. Egzekvijos – intencinės pamaldos, kurios paprastai vyksta tada, kai žmogus dėl kokios nors priežasties negali dalyvauti Liturgijoje. Be to, egzekvijos atliekamos kapinėse, prie karsto. Tuo tarpu Liturgija – tai Viešpaties Puota, tai dalyvavimas Karaliaus Vaišėse, kurių centre – Pats Viešpats. Priimdami Švenčiausiuosius Slėpinius susivienijame su Pačiu Dievu. Mūsų maldos už artimuosius šiose Vaišėse tam tikra prasme daro juos šių Vaišių dalininkais. Tad jeigu norite daugiau pasimelsti už mirusius jų atminimo dieną (mirties, gimimo, vardo dieną), geriausia dalyvauti Liturgijoje ir priimti Švenčiausiuosius Slėpinius. Namuose galime paskaityti Psalmyną paminėdami mirusįjį. Tą dieną tiktų ir duoti išmaldą kartu prašant pasimelsti už išėjusįjį. Kai kurie žmonės paruošia kokio nors maisto ir vaišina juo stokojančius, varguolius, kitus bedalius. Tai yra išmaldos forma.
Dažnai stebiu, kaip per išpažintį tėveliai kažką ilgai aiškina atliekantiems išpažintį, kalba su jais. O kai aš prieinu ir pasakau savo nuodėmes, tai mane padengia epitrachile ir sako maldą. Gal aš ką nors darau netinkamai?
Marija
Gerbiamoji Marija, jeigu tėvelis nieko neklausia, veikiausiai viską darote tinkamai. Jeigu kiltų klausimų, dvasininkas tikrai juos užduotų. Tačiau turiu jums pasakyti, kad išpažintis vykstant Liturgijai – tai nonsensas (man atrodo, kad kalbate būtent apie tokią išpažintį). Apie tai nemažai kalbėjo ir Patriarchas, ir Sinodas, ir daugelis gerbiamų religinių rašytojų. Liturgija – tai Viešpaties Puota, iškilmingo buvimo Dievo akivaizdoje laikas, kai esame su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir dalyvaujame Jo Puotoje. Šiam artumui, šiai Puotai derėtų pasirengti: ateiti į ją jau išpažinus savo nuodėmes, o ne stumdytis nuošalyje, kai Puota jau prasidėjusi. Todėl išpažintį geriausia atlikti prieš pamaldas ar iš vakaro. Kai kas dėl išpažinties tariasi iš anksto, patogiu laiku. Tada tikintysis gali užduoti jam rūpimus klausimus, nes Liturgija nėra tinkamiausias tam metas.
Aš krikštijausi jau suaugęs, lyg ir „dėl kompanijos” – kartu su mama ir broliu. Tada aš nieko nežinojau ir nesupratau, kas vyksta, todėl, žinoma, negaliu sakyti, jog to vyksmo metu nutariau savo gyvenimą skirti Kristui. Dėl šios priežasties kyla klausimas: ar mano krikštas tikras?
Andriejus
Brangusis Andriejau, jūsų krikštas tikras. Be abejo, tam, kad galėtume deramai suvokti, ką teikia Kristaus Kryžiaus žygdarbis, reikia tikėjimo. Krikšto Slėpinys mus atnaujina, gelbėja nuo nuodėmes, teikia Šventosios Dvasios malonę. Pasikrikštiję gauname būsimų dorybių ir mūsų atsimainymo pradmenį, sėklą. Bet gyvendamas kaip netikintysis, žmogus netenka Krikšto dovanų. Tiesa, ne visiškai. Jas atgaivina vadinamoji „perkrova”, kai pradedama gyventi kitaip: vadovaujantis Kristaus įsakais, Jo žodžiais. Tikėjimas – tai ne pritarimas informacijai, kad Dievas yra. Tikėjimas tikras, kai netikintis asmuo pažvelgęs į mus tars: „Taip, Dievas yra!”
Kodėl reikia bučiuoti dvasininko ranką? Tai kažkoks keistas, nešiuolaikiškas paprotys. Na, kodėl aš, jauna mergina, turiu bučiuoti ranką svetimam vyriškiui?
Julija
Gerbiamoji Julija, šio nešiuolaikiško papročio esmė – tiesiog pagarba dvasininkui kaip dvasios tėvui. Mūsų Bažnyčios tradicijos formavosi Rytuose, kur buvo įprasta bučiuotis susitikus. Nenuostabu, kad šis paprotys išliko, nes tai meilės ženklas – tos meilės, kurios įsaką davė Pats Viešpats, sakydamas: „Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Tos meilės, kurią turėjo omenyje apaštalas Paulius, ragindamas: „nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaukite tarpusavio pagarba” (Rom 12, 10). Šią temą jis plėtojo ir laiške kolosiečiams (Kol 3, 12-16). Todėl jūs galite pamatyti ne tik dvasininko rankos pabučiavimą, bet ir tikinčiųjų abipusius bučinius. Reikia pasakyti, kad daugeliui dvasininkas tikrai yra artimas asmuo, nes žino, kas juos jaudina, nes kremtasi ar džiaugiasi kartu su jais, meldžiasi už juos ir su jais. Bažnyčia – tai tikinčiųjų šeima, Kurios Galva – Pats Viešpats. Na, bet paprotys bučiuoti ranką – savanoriškas. Tad jeigu jūs jos nebučiuojate, joks dvasininkas jūsų nepasmerks.
Kiek laiko kasdien reikia skirti maldai? Jei galima, nurodykite konkrečiai, kiek ryte, kiek vakare ir kiek dieną.
Svetlana
Gerbiamoji Svetlana, malda – tai bendravimas su gyvuoju Dievu. Aš nenorėčiau, kad jums rūpėtų būtent tai, „kiek konkrečiai” laiko ryte, dieną ir vakare reikia skirti maldai. Viena vertus, yra nustatytos ryto ir vakaro maldos, ugdančios maldingąją būseną, padedančios melstis. Kita vertus, šių maldų turinys ir apimtis gali keistis priklausomai nuo mūsų gyvenimo realijų, savijautos ir nuodėmklausio rekomendacijų. Bendrai paėmus, aš patarčiau nenukrypti nuo ryto ir vakaro maldų, pateiktų maldyne, o dieną – kreiptis į Dievą trumpai, paprastomis maldomis, pavyzdžiui, vadinamosios Jėzaus maldos žodžiais. O detaliau apie tai pakalbėkite su nuodėmklausiu.
Klausimus galima siųsti į redakciją įprastu arba elektroniniu paštu, arba per Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos Facebook puslapį.
Šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje ,,Stačiatikių Lietuva”.
