Vyskupas Ambrosijus: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą”
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Trakų vyskupas AMBROSIJUS
Teologijos studijų vadovas
Jau mėnesį vyksta užsiėmimai Arkivyskupijos Teologijos studijose, kurios įsteigtos palaiminus Vilniaus ir Lietuvos metropolitui Inokentijui. Vienas šių studijų skyrių – ypatingas, ir tai – ikonų tapyba.
Ikonų tapytojai – ne įprasti dailininkai, o ikonos – ne paveikslai religijos tema. Stačiatikių ikona – tai „langas” į dvasinį pasaulį, kitokios, „aukščiausiosios” būties atspindys. Todėl stačiatikių ikona erdvę ir laiką perteikia savaip – vadovaujantis kitos tikrovės dėsniais. Galima sakyti, kad ikona suvienija, apjungia du pasaulius: medžiaginį, sukurtąjį, dūlantį pasaulį ir dvasinį, amžinąjį, nenykstantį, pastovų. Ikona dar vadinama „tapytąja teologija”, nes žvilgdamas į ją ir matydamas regimus atvaizdus žmogus suvokia abstrakčias, dvasinio turinio teologijos tiesas. O svarbiausia, išganančioji tiesa, kurią mums skelbia, perteikia ikonos, tokia: amžinasis Dievas, gyvenantis Aukštybėse, dėl Savo neapsakomos, neaprėpiamos Meilės mums, atėjo į šį dūlantį pasaulį, dėl mūsų išganymo tapo jame tikru Žmogumi, kartu likdamas tikras Dievas. Be to, šventindami ikonas, Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai meldžiasi, šlaksto paveikslą šventuoju Krikšto vandeniu; taip prašoma, kad Šventoji Dvasia išlietų Savo malonės šiems šventiesiems paveikslams, ir jau pati ikona taptų Dievo malonės, teikiančios išganymą, šaltiniu tiems, kurie prieš ją meldžiasi.
Pagrindinė ikonos paskirtis ir yra – būti pašventintu paveikslu, į kurį žvelgdami tikintieji savo mintis ir širdį kreipia į jo Pirmavaizdį.
Dėl tokios stačiatikių ikonos sampratos ikonų tapytojui, dalyvaujančiam kuriant šventuosius atvaizdus, iškyla didžiulė dvasinė atsakomybė. Ikonų tapytojo darbas - ne tas pats, kas įprastas dailininko darbas, ir ne tas pats, kas kokio nors siužeto (tegul ir Biblijos ar iš šventojo gyvenimo) vaizdavimas.
Tai nėra ir portretisto darbas, net jeigu jis tapo šventojo portretą. Įkonų tapymas – tai iš esmės sąlytis su iškiliausiuoju nemedžiaginiu pasauliu, kuriame yra Švento, Gerojo Dievo buveinė.
Ir ši veikla reikalauja, kad ikonų tapytojas būtų ne tik profesionalas meistriškumo požiūriu, t.y. ne tik sugebėtų puikiai piešti, mokėtų darbuotis su dažais, išmanytų kompozicijos subtilybes, būtų gerai susipažinęs su stačiatikių ikonų tapymo kanonais ir žinomų ikonų tapytojų darbais. Visų pirma reikia, kad vidinė, dorinė, dvasinė ikonų tapytojo būsena būtų derama. Vienas iš Kalno pamokslo palaiminimų toks: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą” (Mt 5, 8). Ir šis palaiminimas iš esmės taikytinas ir tam, kuris rengiasi iškiliajai ikonų tapytojo tarnystei. Tapant ikoną be paties tapymo „techninio” meistriškumo ir teisingos, deramos įkonų tapytojo dvasinės būsenos, pirmiausia reikia ir Dievo pagalbos, kurios ikonų tapytojas nuolankiai melsdamasis prašo jausdamas savo dvasinį bejėgiškumą. Ikona išties yra regimas Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo pavyzdys.
Ikonos tapymas nuo pat pradžios, nuo pirmo jos eskizo ant popieriaus, turi vykti su malda, o mokantis tapyti šalia meninių gabumų ugdymo stiprėja ir tikėjimas į Dievą, gilinamos stačiatikių dogmų žinios, puoselėjamas maldingumas, tapytojas pratinasi ugdyti tinkamą dvasinę būseną, kurios dėka Dievas gali jam padėti tapyti ikoną.
Ikonų tapymo skyriuje mokymo procesas ir sumanytas atsižvelgiant į visas šias ikonų tapymo ypatybes. Šalia praktikos, tai yra tapymo meistriškumo pamokų – darbo su dažais (ant popieriaus ir medžio), kompozicijos taisyklių, ikonos piešinio ir kolorito įvaldymo (remiantis senosiomis ikonomis), į programą įtrauktos ir būtinos tikybos disciplinos. Būsimieji ikonų tapytojai studijuoja katekizmą, kuriame išdėstyti stačiatikių tikėjimo pagrindai, Senąjį ir Naująjį Testamentą, liturgiką (stačiatikių pamaldų sandaros pagrindus) bei bažnytinę slavų kalbą. Numatoma būsimuosius ikonų tapytojus supažindinti su religinio meno istorija ir ikonografija.
Studijas ikonų tapymo skyriuje vainikuos diplominis darbas. Viena vertus, tai bus šių studijų pabaiga, o kita vertus - tik pradžia kito, naujo mokymosi etapo. Šį perėjimą ženklins naujos ikonos, naujo paveikslo, kurį nutapys naujasis ikonų tapytojas, „gimimas”.
Užsiėmimai, skirti ikonų tapymo pagrindams, vyksta pagrindinės Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios šventovės – Skaisčiausiosios (Užmigimo) katedros „choruose”. Studentai, būdami palaimingoje šventovės aplinkoje, nuo pirmų užsiėmimų ikonų tapymu įpranta į šią tarnystę žvelgti su pagarba ir Dievo baime. Pačios šios, vienos iš seniausių Lietuvos Stačiatikių šventovių, sienos padeda jiems mokytis ir įimti malonę, būtiną ikonų tapymui.
Palaiminus Vilniaus ir Lietuvos metropolitui Inokentijui, dalis mokymo proceso, skirto būsimiesiems ikonų tapytojams, kaip ir kitų Arkivyskupijos Teologijos studijų padalinių studentams, bus jų dalyvavimas pamaldose, kurios vyks Vilniuje, šv. Nikolajaus šventovėje. Nes neįmanoma tapti tikru stačiatikių ikonų tapytoju, katechetu, giesmininku, choro vadovu, o juo labiau – ganytoju, be intensyvaus dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir Jos Slėpiniuose, be pastangų skaistinti savo širdį, vienytis su Kristumi priimant Švenčiausiuosius Slėpinius, be intensyvaus dvasinio gyvenimo. Duok Dieve, kad geras, taurus Teologijos studijų dalyvių siekis tarnauti Dievui ir žmonėms, Dievo malonės dėka būtų įgyvendintas, kad jie gautų tam būtinų žinių, išsiugdytų įgūdžių, kad jų dvasios būklė taptų tinkama atlikti jų tarnystę, ir ši tarnautų jų pačių bei aplinkinių išganymui.
Šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje ,,Stačiatikių Lietuva”.
