Viešpaties Velykoms artėjant: Didžioji Savaitė
Igumenas Antonijus (GURINOVIČIUS),
Šventosios Dvasios vienuolyno dekanas
Didžiąja savaite vadinama Bažnytinių metų laiko atkarpa nuo Verbų Sekmadienio iki Velykų, pradedant pirmadieniu ir iki šeštadienio imtinai. Didžioji savaitė - ypatingas Stačiatikių Bažnyčios liturginio gyvenimo periodas. Gavėnios giesmyne kiekviena šios savaitės diena vadinama ,,šventa ir didžia“. Visas tikinčiųjų dėmesys Didžiąją savaitę skirtas Kristaus Gelbėtojo gyvenimui ir kentėjimams.
Tris pirmąsias Didžiosios savaitės dienas pamaldos vyksta taip, kaip jos vyko per Didįjį Gavėnios pasninką: su nusilenkimais ir Efremo Siro malda. Visas šias dienas vyksta Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija.
Didžiojo Pirmadienio pamaldų tekstuose minimas Senojo Testamento patriarchas Juozapas, kurį broliai pardavė į Egiptą vergauti. Jo patirti kentėjimai laikomi Kristaus kančių pirmavaizdžiu. Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgijos metu skaitoma Evangelijos ištrauka apie Kristaus pasmerktą figmedį (Mt 21, 18-21). Nudžiūvęs figmedis simbolizuoja tokio krikščionio sielą, kuris negyvena pagal Kristaus įsakus ir neduoda atgailą liudijančių vaisių.
Didįjį Antradienį prisimenamas Kristaus palyginimas apie dešimtį mergaičių (Mt 25, 1-13) ir kiti palyginimai bei pamokymai, kuriuos Viešpats pasakė Jeruzalės šventovėje: apie mokesčius ciesoriui (Mt 22, 16-21), apie Antrąjį Atėjimą, Paskutinį teismą, mirusiųjų prisikėlimą ir apie talentus (Mt 25).
Didįjį Trečiadienį Bažnyčia prisimena Jėzaus viešnagę Betanijoje, kuomet moteris nusidėjėlė ašaromis mazgojo Išganytojo kojas, bei Judo išdavystę.
Didysis Ketvirtadienis skirtas Paskutinės Vakarienės atminimui. Šios dienos pamaldų tekstuose kalbama apie Eucharistijos Slėpinio prasmę, apie Dieviškojo nuolankumo pavyzdį, kurį davė Viešpats numazgodamas mokiniams kojas, apie Judo išdavystę ir apie Išganytojo maldą Getsemanės sode. Dėl išskirtinės Didžiojo Ketvirtadienio Liturgijos svarbos tradiciškai Švenčiausiuosius Slėpinius priima visi tikintieji stačiatikiai, įskaitant ir tuos, kurie retai tai daro.
Didįjį Penktadienį Bažnyčia prisimena Išganytojo nukryžiavimą ir mirtį. Tądien Bažnyčioje skambantys Evangelijos tekstai byloje apie tai, kad paskutines žemiškojo gyvenimo dienas Jėzus Kristus buvo paliktas vienas Jį nekentusiųjų, vienas kančios ir mirties akivaizdoje. Jis iki dugno išgėrė šią Jam parengtą taurę: patyrė baisiausia, kas gali nutikti žmogui - vienatvę ir pasilikimą be Dievo. Viešpats Jėzus Kristus buvo vienas ant kryžiaus, Jis mirė vienas, visų paliktas. Ant kryžiaus Jėzus šaukė Savo tėvui: ,,Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai“ (Mt 27, 46)?! Šiame šūksnyje - visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus skausmas - kiekvieno, kuris jaučiasi vienišas ir apleistas Dievo, skausmas.
Didžiojo Penktadienio pamaldų tekstuose kalbama ir apie Judo išdavystę, ir apie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo Jėzui surengtą teismą ir apie Piloto teismą, ir apie žydų minios reiškiamą neapykantą Jėzui, tų žmonių reikalavimą Jį nukryžiuoti, ir apie patį nukryžiavimą. Kartu pabrėžiama: Kristus mirė ne todėl, kad Judas Jį išdavė ir Pilotas atidavė nukryžiuoti, ne todėl, kad žydai reikalavo Jo mirties, o todėl, kad tokia buvo Dievo Tėvo valia. Jeigu Dievas Tėvas būtų priėmęs kitokį sprendimą, šios mirties nebūtų buvę. Ir jokia žmonių neapykanta, joks jų pyktis, jokia išdavystė ir klasta nebūtų pajėgusi nužudyti Mesijo, atėjusio gelbėti pasaulio.
Pamaldų tekstai kalba apie tai, jog Viešpats sąmoningai ėjo mirti. Jis gimė tam, kad mirtų ant kryžiaus; įsikūnijo, kad taptų atnaša už žmones. Ir Kristus atliko šį žygdarbį iš klusnumo savo Dangiškajam Tėvui. Nėra didesnio Dievo meilės žmogui įrodymo nei kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas įsikūnijęs Dievas. Nėra galingesnių žodžių apie žmogaus išgelbėjimą nei ta tyla, kuri sklinda iš Viengimio Dievo Sūnaus kapo. Ir nėra didesnės aukos, kurią Dievas galėtų atnašauti už žmogų nei Jo auka. Šv. vienuolis Izaokas Siras sako: jeigu Dievas Tėvas būtų turėjęs ką nors, dar vertingesnio ir labiau mylimo nei Jo Viengimis Sūnus, Jis ir tai būtų atidavęs, kad kiekvienas žmogus būtų išgelbėtas.
Minint Kristaus Išganytojo kančią ir mirtį ant kryžiaus, Didįjį Penktadienį įvestas griežtas pasninkas, nėra Dieviškosios Liturgijos, o kitų pamaldų sandara ženkliai skiriasi nuo įprastos. Pagrindinės Didžiojo Penktadienio pamaldos - Rytinė, kurios eigoje skaitomos 12 Evangelijos ištraukų apie Kristaus kančią. Paprastai šios pamaldos vyksta ketvirtadienį, 17.00 val. Evangelijos skaitiniai parinkti taip, kad sudarytų rišlų pasakojimą, atspindintį visus paskutinių Gelbėtojo žemiškojo gyvenimo valandų įvykius iki pat Jo mirties ant kryžiaus ir laidojimo.
Visų Didžiojo Penktadienio pamaldų leitmotyvas - Skaisčiausiosios Dievo Motinos, stovinčios prie Savo Sūnaus kryžiaus, tema. Didžiojo Penktadienio Vakarinė, kurios metu išnešama drobulė su Kristaus karste atvaizdu, paprastai vyksta 14.00 val. Šių pamaldų metu prisimenami įvykiai, susiję su Kristaus mirtimi ant kryžiaus. Viešpats mirė penktadienį, 15.00 val.
Didžiojo Šeštadienio pamaldose šlovinamas nukryžiuotas, miręs ir palaidotas pasaulio Gelbėtojas. Šių pamaldų ypatybė ta, kad tikintieji dar stovi prie Viešpaties kapo, bet jau pradeda švęsti Kristaus Prisikėlimą. Centrinė Didžiojo Šeštadienio pamaldų tema - Kristaus nužengimas į pragarą. Jose kalbama, kad į pragarą nužengęs Kristus ,,išperka“ ir išgelbėja žmoniją. Įsikūnijęs Dievas, išėjęs ieškoti puolusio Adomo, neranda jo žemėje ir nusileidžia į pragaro gelmes, kad jį išvaduotų, išpirktų. Kartu pabrėžiama, kad Kristus išpirko ne kokią nors konkrečią žmonių dalį, o apskritai visą žmoniją ir kiekvieną žmogų.
Didžiojo Šeštadienio pamaldoms priskiriamos ir penktadienio vakaro pamaldos. Jų metu skaitoma Ezechielio pranašystė apie slėnį, kuris buvo pilnas kaulų. Ši pranašystė bei visos Didžiojo Šeštadienio pamaldos byloja apie mirtį ir prisikėlimą. Mirtis šiame pasaulyje atsirado per žmogaus nuodėmę, ir dėl žmonių kaltės mirtis tapo jų valdovė. Didžiojo Šeštadienio pamaldos mums primena apie stebuklą, laukiantį kiekvieno žmogaus po mirties - apie prisikėlimo stebuklą. Kad ir kiek žmonių mirs, kad ir kaip jie mirtų, visi jie prisikels dėka Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Viešpats tam ir tapo žmogumi, patyrė kančią ir mirtį, kad prisikeltų visa žmonija.
Tradiciškai Didįjį Šeštadienį po Liturgijos iki vakaro šventinami Velykų pyragai, dažyti kiaušiniai ir kiti maisto patiekalai, skirti Velykų vaišėms. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį, vidurnaktį, Bažnyčia pradeda švęsti Viešpaties Velykas - Šviesųjį Kristaus Prisikėlimą.
Straipsnis publikuotas laikraštyje ,,Stačiatikių Lietuva”