Виленско-литовская епархия

 

Trakų vyskupas AMBROSIJUS

Šįmet, gegužės 3, metropolitui Chrizostomui, emeritui, tebegyvenančiam Lietuvoje, sukanka 90 metų. Tai suteikia mums progą dar sykį prisiminti praėjusio amžiaus paskutinės dekados įvykius, kuomet Lietuvos žmonės kovojo už savo nepriklausomybę, ir didelį metropolito Chrizostomo indėlį į šią kovą.

2022 metų balandį Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus savo viešame kreipimęsi priminė, kad prieš daugiau nei 30 metų, metropolito Chrizostomo vadovaujami Lietuvos stačiatikiai nedvejodami, ryžtingai parėmė lietuvių tautą, pakilusią ginti savo valstybės nepriklausomybės. Tuomet, nepaprastai valstybei svarbų istorinio lūžio metą, Stačiatikybę išpažįstantys Lietuvos žmonės tvirtai parėmė Lietuvos kelią į nepriklausomybę.

Kokius krikščionio bruožus tada atskleidė tuometinis Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas ordinaras Chrizostomas ir ko mes galime pasimokyti iš to meto įvykių? Ar Lietuvos stačiatikiai dvasininkai ir pasauliečiai parėmė savo hierarchą? Atsakymus į šiuos klausymus galima rasti gausiuose metropolito Chrizostomo interviu, paskelbtuose tuomet ir vėliau. Daugelyje jų pats metropolitas prisimena praėjusius įvykius, vertina juos, aiškina savo veiksmus, pasakoja apie visuomenės reakciją į juos. Kaip liudija Jo Eminencija, jis visada palankiai vertino lietuvių ir kitų Pabaltijo tautų norą atkurti savo prarastą valstybingumą.

Būdamas stačiatikis jis pasipiktino bandymu pasinaudoti kareiviais komunistinio režimo, kurį pati lietuvių tauta atmetė, rėmimui. Archijerėjus nedelsdamas nusiuntė protesto telegramą tuometiniam Sovietų Sąjungos prezidentui M. S. Gorbačiovui. Savo požiūrio jis nenutylėjo ir sakydamas pamokslą. O praėjus metams po tragiškų sausio įvykių Vilniuje viename interviu Jo Eminencija Chrizostomas sako:

„Aš buvau lojalus nepriklausomai Lietuvos respublikai. Ir dėl šios pozicijos „sąjūdžio“ susirinkime buvau išrinktas jo tarybos nariu. Dalyvavimą jos veikloje laikiau įvairių tautybių (rusų, ukrainiečių, baltarusių…) stačiatikių atstovavimu. Stengiausi sušvelninti santykius tarp tų, kurie laikėsi kraštutinių pozicijų tiek iš lietuvių, tiek iš rusų pusės“.

Šią archijerėjaus poziciją rėmė ir kiti Lietuvos dvasininkai stačiatikiai, įskaitant tarnaujančius kitose Lietuvos vietovėse. Iškart po kruvinos sausio 13 nakties per Kauno televiziją pasisakė tuometinis šio miesto Apreiškimo katedros klebonas, jerėjus vienuolis Ilarijonas (Alfejevas), dabartinis Budapešto ir Vengrijos metropolitas. Jis kreipėsi į Lietuvos rusus ragindamas netapti mažų kaimyninių tautų smaugikais, o į rusų karius – nešaudyti į beginklius žmones, nepralieti brolių kraujo. Tuomet dar arkivyskupo Chrizostomo kreipimąsi į Lietuvos tautą, kurį jis taip pat tomis dienomis paskelbė, pasirašė ir Šventosios Dvasios vienuolyno broliai: archimandritai Nikita, Predislovas, Nikodemas, jerėjai vienuoliai Nikonas, Augustinas, Nestoras, diakonas Sergijus ir diakonas vienuolis Meletijus.

Šis kreipimasis tapo žinomas ir Klaipėdos gyventojams, nes 1991 m. vasario 6 d. jį paskelbė laikraštis „Klaipėda“. Stačiatikių dvasininkų kreipimęsi į rusakalbius, gyvenančius Lietuvoje, buvo sakoma, kad „tai yra raginimas siekti taikos ir vienybės. Mūsų laimė, mūsų ateitis – mūsų rankose. Partijos ateina ir nueina, o tautos lieka. Mums reikia galvoti ne apie tai, kaip paremti partinių lyderių ambicijas, o apie tai, kaip taikiai gyventi su tais, kurie greta mūsų“.    

Prieš daugiau nei 30 metų, kaip ir dabar, Klaipėda buvo daugiatautė. Todėl kruvini įvykiai Vilniuje ir ten sukėlė didelę įtampą. Buvo sunku prognozuoti, kaip rutuliosis įvykiai, jeigu kam nors staiga šaus mintis, kad jo kitatautis kaimynas kaltas dėl kraujo praliejimo prie televizijos bokšto. Patyręs Klaipėdos politikas Vytautas Čepas (pirmasis Klaipėdos miesto Tarybos pirmininkas atkūrus nepriklausomybę) su dėkingumu ir pagarba prisimena velionį archimandritą Antonijų (Buravcovą), tarnavusį Visų Rusios šventųjų cerkvės klebonu. Pasak politiko, tėvas Antonijus ne sykį neoficialiai susitikinėjo su sovietų kariškiais ir ragino nevykdyti Maskvos įsakymų, jeigu jų bus, ir nenukreipti ginklų prieš taikius žmones. Vienas iš labiausiai įsimintinų susitikimų su sovietų armijos Klaipėdos įgulos vadovybe įvyko išsyk po kruvinų įvykių Vilniuje. Šiame susitikime dalyvavo minėtasis V. Čepas, Klaipėdos meras P. Vasiliauskas ir archimandritas Antonijus.    

Susitikimas vyko tuometinio milicijos viršininko V. Narmonto kabinete. Į jį atėjo du pulkininkai – I. Černych ir V. Jegorovas. Vėliau V. Čepas rašė: „Mums nereikėjo nė prasižioti, nes tėvas Antonijus savo skardžiu balsu taip prausė savo tautiečių kailį, kad šie nudelbę akis žiūrėjo į grindis ir šluostė nuo kaktos prakaitą. Aš nesu pamokslų mėgėjas, bet tą išklausiau su didžiuliu malonumu ir netgi su giliu pasitenkinimu“. O tėvas Antonijus griaudėjo: „Erodai! Žmonės nori laisvės, o jūs prieš juos – tankais!  Jeigu sąžinės nėra, bent Dievo bijokite!“

V. Čepas mini, kad abu pulkininkai iš kabineto ėjo tarsi prasižengę pirmokėliai, o tėvas Antonijus pavymui juos peržegnojo. Kalbėjo, kad jis sovietų armijos karininkui buvo pareiškęs, jog pirmas guls po tanku, jeigu jie išriedės į miesto gatves. Taikinga, taikdariška stačiatikių dvasininkijos pozicija tą sudėtingą Lietuvai metą, jų autoritetas ir parama lietuvių tautos siekiui padėjo išvengti prievartos protrūkių įvairiuose mūsų šalies vietose.

Tačiau ši pozicija ne visiems buvo suprantama. Kaip liudija pats metropolitas Chrizostomas savo interviu, paskelbtame laikraštyje „Echo Litvy“ 1996 m. gegužės 7, jis ne sykį buvo kaltinamas „sąjūdizmu“, jį laikyta ir prisitaikėliu, besivadovaujančiu asmeniniais interesais. Tačiau iš tikrųjų archijerėjaus veiklos motyvai buvo kiti. Jo Eminencija liudija: „Sąjūdį parėmiau dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, jog mačiau: dauguma lietuvių remia nepriklausomybės siekį, ir būtų netauru priešintis šiam troškimui. O antra – aš galvojau apie Rusiją: norėjau, kad ir Rusija taptų nepriklausoma. Juk tuomet joje net nebuvo daugelio socialinių institutų, kurie egzistavo visose respublikose… Man daug kas ten nepatiko. Pirmiausia – nebuvo laisvės ir ta nuolatinė kontrolė, amžinas Valstybės Saugumo komiteto diktavimas“.

Kitame interviu tam pačiam laikraščiui, paskelbtame 1998 m. rugpjūčio 4, Jo Eminencija Chrizostomas, gindamas savo pozicijas, taip sako oponentams: „Stačiatikių Bažnyčiai akivaizdu, kad būdamas lojalus nepriklausomos Lietuvos valdžiai, aš elgiausi savo Bažnyčios labui ir stačiatikybės ateities Lietuvoje labui. Mes gyvename Lietuvoje ir privalome taikiai sugyventi su kitų konfesijų atstovais, mums nėra reikalo konfliktuoti ir su Lietuvos valdžia.“

Bet kartu, atsakydamas į klausimą, kaip turi klostytis Bažnyčios ir pasaulietiškos valstybės santykiai, 2003 metais metropolitas interviu sakė, kad Bažnyčia turi atlikti savo išganančiąją misiją, o jos atstovams reikia kiek įmanoma mažiau gerintis valdžios žmonėms; visuomenės ir valdžios veiksmus Bažnyčiai dera vertinti tik vadovaujantis dorovės normomis.
2000 metų vasarį, duodamas interviu leidiniui „Litovskij Kurjer“, Jo Eminencija Chrizostomas prisimena: „Aš nuėjau ant Seimo stogo skatinamas noro išvengti kraujo praliejimo. Be to, aš puikiai suvokiau, kad Lietuva realiai artėja prie nepriklausomybės. Mane ten ateiti pakvietė tuometinis valstybės vadovas. Aš supratau, kad nuo jo pozicijos didele dalimi priklauso Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios ateitis. Ir Bažnyčia išliko, ji užėmė garbingą vietą respublikoje… Aš paraginau žmones išsiskirstyti, nepralieti kraujo. Aš jiems pasakiau, kad jie gėdysis savo poelgių… Netikėtai stojo tyla, o netrukus po to žmonės pradėjo skirstytis“.    
Po tragiškų 1990 – 1991 metų įvykių dabar jau emeritas, Lietuvoje gyvenantis metropolitas Chrizostomas bei daugelis kitų mūsų Bažnyčios dvasininkų „neieškojo sau naudos“ (1 Kor 13, 5), o, skatinami meilės žmonėms, vadovaudamiesi savo sąžine ir ganytojo pareiga, tęsė savo tarnystę, kartų su ganomaisiais meldėsi Dievui už Lietuvą ir jos žmones, pasukusius į laisvės ir nepriklausomybės kelią.

Nuo tų pokytį lėmusių įvykių praėjo daugiau nei 30 metų. Šiandien mes gyvename demokratiškoje šalyje, kurioje galioja įstatymo viršenybė. Šios permainos įvyko Lietuvos žmonių dėka tą istorinį metą. Dabartinė stačiatikių karta dėkoja už tai Dievui. Mes vertiname tai, ką mūsų šaliai ir mūsų Bažnyčiai nuveikė Jo Eminencija Chrizostomas, pasirinkęs vienintelę teisingą jos egzistavimo ir tolesnės raidos kryptį.

Mes esame jam dėkingi už jo išmintį, jo drąsą ir ryžtą.

Metropolito Chrizostomo pasirinkta Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pozicija lieka nepakitusi. Dievui padedant tebesivadovaujame ja ir, laikydami ją patinkančia Dievui, visada liksime jai ištikimi.