Виленско-литовская епархия

Straipsnis publikuotas spalio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje; laikraštį nemokamai galima pasiimti bet kurioje mūsų šalies stačiatikių cerkvėje.

Šeštadienį, spalio 15 d., Vilniuje vyks didžiulė religinė procesija stebuklingosios Dievo Motinos ikonos „Surdegio“ atvežimo į sostinę proga. Procesija su ikona prasidės maždaug 11.30 val. ir judės nuo Saisčiausiosios katedros (Maironio, 14) link Šventosios Dvasios vienuolyno kryptimi (Aušros Vartų, 10). Kviečiame visus prisijungti prie eisenos! Plačiau apie Surdegio Dievo Motinos ikonos atvežimo į Vilnių programą skaitykite ČIA.

Švenčiausiosios Dievo Motinos Gimdytojos Stebuklingųjų ikonų apraše, kurį sudarė Sofija Snesoreva, nurodoma, kad stebuklingoji Surdegio ikona atsirado 1530 m. Surdegio miestelyje, šalia nunykusios tos parapijos cerkvės, virš ten esančio šaltinio.
Vietos dvarininkas Aleksiejus Vladyka virš to šaltinio pastatydino Švč. Trejybės garbei skirtą cerkvę, o 1550 m. pasiturinti dvariškė Ana Šišanko – Staveckaja ten įrengė Šventosios Dvasios (nužengimo ant apaštalų) vyrų vienuolyną. Jo išlaikymui geradarė skyrė didelį plotą žemės. Vienuolyną parėmė ir kunigaikštis Andriejus Kurbskis, kuris 1553 m. pabėgo į Lietuvą, nes pateko į caro nemalonę.

Surdegio vienuolynas nuo pat jo įkūrimo visa gyvavimo laiką išliko ištikimas Stačiatikybei, nors valdžia visaip jį spaudė, kėsinosi į jo turtą.

Kitatikių dėmesį traukė ir stebuklingoji ikona. Daugelis meldėsi prie jos, o būta ir bandymų ją pasisavinti. Pasak Bažnyčios padavimo, sykį šią ikoną pavyko paimti ir perkelti į katalikų bažnyčią. Tačiau vos tik ikona ten pateko, Dievo Gimdytojos ir Jos Kūdikio veidai tarsi išnyko: tapo nematomi, o išdrįsusieji pasisavinti ikoną sumokėjo staiga kilusiu negalavimu, todėl ikona nedelsiant su religine procesija buvo grąžinta vienuoliams. Bet vienas žmogus, netikėjęs, kad per ikoną teikiama Dievo malonė ir vyksta stebuklai, iš pykčio ėmė burnoti prieš Šventenybę ir bemat išprotėjo. O štai akla elgeta, atvesta prie ikonos, nuoširdžiai pasimeldė, pagarbino Dievo Motiną ir praregėjo.

Po šių įvykių Surdegio vienuolyną ėmė itin gausiai lankyti tikintieji, norėjusieji pasimelsti prie įstabiosios ikonos. Pažymėtina, kad tai darė ne tik stačiatikiai, bet ir kitų konfesijų atstovai, be to, jie atvykdavo ir iš Lietuvos, ir iš aplinkinių kraštų. Per tuos šimtmečius įvyko daug stebuklų. Nepagydomi ligoniai atgaudavo sveikatą, pašliję verslo reikalai vėl imdavo sektis ir t.t. Nenuostabu, kad dėkingi Rygos pirkliai vėl imdavo sektis 1812 m. net pastatydino Surdegio vienuolyne naują cerkvę. O 1885 m. aptaisus ikonai parūpino Aleksandras Neronovas.

Kadangi stebuklingoji Surdegio ikona buvo rasta per Užmigimo šventę, rugpjūčio 15/28 d., vienuolyne kasmet tą dieną susirinkdavo itin daug tikinčiųjų. Jie meldėsi ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už Surdegio vienuolius. O rugpjūčio 16 d. tikintieji su ikona eidavo procesija prie vienuolių kapų ir ten meldėsi.

Prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas privertė Surdegio vienuolius su vertybėmis evakuotis į Rytus. Ten išgabenta ir Surdegio ikoną. Tačiau kur konkrečiai ji pateko, paaiškėjo tik Dievo Apvaizdos dėka.

Svarbus vaidmuo čia teko žinomai Panevėžio stačiatikių bendruomenės narei, vietos kunigo dukteriai ir miesto Marijos progimnazijos direktorei Lidijai Falejevai Omeljanovič. 1915 m. jos vadovaujama mokykla buvo evakuota į Jaroslavlį. Ir štai šiame mieste, vienoje iš parapijų cerkvių, Lidija išvydo ... Surdegio ikoną, apie kurią vietiniai nieko nežinojo.
1921 m. atsirado galimybė Lidijai grįžti į tėvynę. Ji buvo ryžtingai nusiteikusi atvežti į Lietuvą ir jos šventenybę – Surdegio ikoną. Tačiau siekiant to pirmiausia reikėjo gauti vietos hierarcho ordinaro palaiminimą. Vėlgi Apvaizdai įstabiai lėmus, šis hierarchas buvo metropolitas Agafangelas (Preobraženskis), vėliau kanonizuotas, o dabar priskirtas ir Lietuvos krašto šventiesiems (priminsime, kad jo atminimo diena – tai spalio 16).

Jo Ekscelencija Agafangelas iki 1913 m. vadovavo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijai ir, žinoma, ne kartą ir ne du meldėsi prie šventosios Surdegio ikonos. Be to, jis pažinojo ir Panevėžio kunigo dukterį Lidiją. 

Nepaisant to, kad jis pritarė Lidijos siekiui grąžinti ikoną ten, iš kur ji atkeliavo, leisti ją išvežti be Patriarcho palaiminimo nebuvo galima. Tuomet Maskvos ir visos Rusijos Patriarchas buvo dar vienas Lietuvos krašto šventasis hierarchas – Tichonas (Bellavinas), kuris nuo 1913 m. gruodžio iki 1917 m. birželio buvo Vilniaus ir Lietuvos Stačiatikių vyskupijos vadovas (taip sutapo, kad ir šį Lietuvos šventąjį pagerbiame spalio mėnesį, 9 d.).

Lidija Falejeva – Omeljanovič nuvyko į Maskvą. Jai pavyko pasiekti, kad Patriarchas ją priimtų. Švenčiausiasis patenkino panevėžietės prašymą, ir 1921 gegužės 25 d. šios uolios tikinčiosios pastangų dėka Lietuva atgavo savo šventenybę (Nuodugniau apie Surdegio vienuolyną bei apie Lidiją Falejevą – Omeljanovič pasakojama Germano Šleviso knygoje ,,Lietuvos stačiatikių šventovės“. Knyga išversta į lietuvių kalbą ir, Dievui padedant, ji gali būti išleista).

Tuo tarpu nauja Lietuvos valdžia jau buvo spėjusi perduoti Surdegio vienuolyną su visu jo turtu katalikams. Nors šį perdavimą vėliau visaip bandyta panaikinti, bet nesėkmingai. O ikoną nutarta patalpinti arčiausioje prie Surdegio vienuolyno esančioje ir veikiančioje stačiatikių cerkvėje – Panevėžio Prisikėlimo šventovėje.

Kasmet per Dievo Gimdytojos Užmigimo šventę Panevėžyje vykdavo iškilmingos pamaldos pagerbiant ir Dievo Gimdytojos Surdegio ikoną. Be to, ją su religine procesija nešta aplink cerkvę, o po to laikyta iškeltą prie įėjimo į šventovę, ir tikintieji vidun įeidavo po ja – tarsi gaubiami Jos globos skraiste.

1935 m. Kaune buvo pašventinta naujai pastatyta Apreiškimo katedra. Daugelio tikinčiųjų prašymu Jo Ekscelencija Eleuterijus (Bogojavlenskis) 1936 m. nurodė perkelti Surdegio ikoną į šią Kauno katedrą. Buvo nutarta, kad pusę metų ji bus Kaune, o kitą pusę – Panevėžyje.

1941 m. birželį ikona buvo Kaune. Ten ji liko ir per karą, kai nebuvo galima jos vežioti, ir pasibaigus karui. O štai šįmet spalio mėnesį, ši šventenybė pirmą sykį po 1941 m. iš Kauno bus išvežta, bet ne į Panevėžį, o į Vilnių, kad sostinės ir kitų vietovių tikintieji galėtų ją pagerbti ir prie jos kartu pasimelsti už taiką ir Bažnyčios vienybę.

Kaip sakyta, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ikona buvo Kaune. Nuo tada šventasis paveikslo vieta - Kauno Apreiškimo katedroje. 

Dabartinis stebuklingosios ikonos atvežimas į Vilnių yra ne pirmas – žinoma, kad 9-ajame dešimtmetyje ikona ne kartą buvo atvežta į sostinę, o iš Vievio į Trakus su religine procesija ji buvo nešama tikinčiųjų, einančių pėsčia! Ir štai, pirmą kartą per daugiau nei 20 metų ši ikona atkeliaus į sostinę, kur savaitę jai galės nusilenkti tiek vilniečiai, tiek iš kitų miestų atvykę piligrimai.