Tvirtai laikykimės Bažnyčios Tradicijos
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Buvę Vilniaus ir Lietuvos Arkivyskupijos dvasininkai, pašalinti iš kunigystės luomo, kuriems Jo Šventenybė Patriarchas Baltramiejus tariamai sugrąžino buvusį statusą, paskelbė, kad pereina prie naujojo liturginio kalendoriaus, kaip įprasta Konstantinopolio Patriarchate, t. y. prie tvarkos, kuri Stačiatikių bažnyčioje pasirodė XX a. pirmajame ketvirtyje. Būtent tuo metu Jo Šventenybė Patriarchas Meletijus įvedė kalendoriaus reformą, kurios metu Konstantinopolio Patriarchatas, o vėliau ir kai kurie kiti Patriarchatai perėjo prie vadinamojo naujojo stiliaus. Tačiau nemažai Patriarchatų tam griežtai pasipriešino.
Rusijos stačiatikių Bažnyčioje, patyrusioje bedieviškos valdžios įtaką, taip pat buvo bandoma pereiti prie naujojo stiliaus. Tačiau kilo didžiulis pasipriešinimas, ši naujovė tikinčiųjų buvo ignoruojama, buvo atsisakoma paklusti ją palaikančiai Bažnyčios vadovybei. Išmintingasis Jo Šventenybė Patriarchas Tichonas, nepaisydamas valdžios spaudimo, išleido įstatymą naujovę panaikinti. Todėl Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje ir kitose - Jeruzalės, Gruzijos, Serbijos, Lenkijos, Makedonijos Bažnyčiose tebegalioja Julijaus liturginis kalendorius (senasis stilius).
Taip pat daug ką parodo ir labai didelę dvasinę reikšmę turi tai, kad Šventajame Atono kalne išsaugotas senasis stilius, nors, kaip žinome, jis yra Konstantinopolio Patriarchato jurisdikcijoje. Kodėl ten, kur ypač rūpestingai saugoma senoji Bažnyčios Tradicija, kur Viešpats atsiunčia nuostabius dieviškos išminties šventuosius tėvus, tikrus krikščioniškojo tikėjimo šviesulius, apie jokius Bažnyčios kalendoriaus pakeitimus nenorima net girdėti? O juk Atonas visiems krikščionims yra ryškiausias tikėjimo, pamaldumo ir bažnytinio gyvenimo tvarkos pavyzdys.
Čia, Atone, yra giliai įsišaknijusi bažnytė sąmonė, leidžianti tvirtai laikytis senosios Tradicijos, kurią mums paliko šventieji tėvai. Tai ir yra raktas į visų šiuolaikinių problemų sprendimą, čia turime ieškoti apsaugos, nuo visų įvedamų naujovių, kurios ateina iš šio pasaulio, pasaulio, „glūdinčio blogyje“, kuriame mūsų neramiais laikais vis sparčiau tolstama nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios. Vyksta visko ir visų siaubingas supasaulėjimas, vis labiau ir labiau nyksta bažnytinė sąmonė. Žmonės tampa dvasiškai silpnesni, o pražūtingos šio pasaulio idėjos vis labiau užvaldo žmonių protus. Praradę dvasinę orientaciją, jie blaškosi bandydami rasti išeitį ir būti šiuolaikiški, tačiau nesuvokia, kad taip jie dar labiau patenka į dvasinę vergiją, nuodėmės vergiją, kuri kėsinasi į žmonių sielas.
Mes, krikščionys, pamirštame, kad šis pasaulis ne amžinas, kad Kristaus Karalystė - ne iš šio pasaulio, kad mes, „mažoji kaimenė“, turime tvirtai laikytis senosios Bažnyčios Tradicijos, būti ištikimi Kristui, išlaikyti Bažnyčios vienybę, skelbti Dievo tiesą visam pasauliui, nepasiduoti šio pasaulio įtakai, visiems būti pavyzdžiu gyvenimo Kristuje, su Kuriuo susivienyti turime stengtis kiekvienas, nes Jis yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“!
Laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva“ redakcija
Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" rugsėjo mėnesio numeryje.