Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Iškilmėse, skirtose stebuklingosios Surdegio Dievo Motinos ikonos atnešimui į Vilnių, dalyvavo Budapešto ir Vengrijos metropolitas ILARIJONAS (Alfejevas). Jis davė interviu laikraščiui „Stačiatikių Lietuva”.

– Jūsų Eminencija, dėkojame, kad dalyvavote mūsų iškilmėse, vykusiose stebuklingosios Surdegio Dievo Motinos ikonos atnešimo į Vilnių proga. Žinome, kad savo ganytojiškos veiklos pradžioje Jūs tarnavote Kaune, Apreiškimo katedroje, kuri yra nuolatinė šios ikonos buveinė. Gal yra kokių nors prisiminimų, kuriais galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Be abejo, prisimenu daug dalykų, susijusių su gyvenimu Lietuvoje apskritai ir konkrečiai su tuo laiku, kai buvau Kauno Apreiškimo katedros klebonas. Tai buvo labai geri laikai, nes tuomet Bažnyčia tik buvo bepradedanti kilti iš katakombų. Ir štai, pavyzdžiui, pamenu, kad kunigai lietuviai ėmė lankytis lietuviškose mokyklose. O šalia mūsų katedros – už parko – buvo rusakalbių mokykla. Ėmiau ten lankytis, dėstyti vaikams. Iš pradžių – vienoje klasėje, po to kitoje. Galiausiai dėsčiau visose klasėse kartą per savaitę. Tų užsiėmimų su mokiniais pirmadienį buvo net šeši, antradienį – du, o trečiadienį vienas. Vėliau man jau ėmė talkinti antrasis dvasininkas – tėvas Michailas, kuris ėmėsi mokyti kitoje rusakalbių mokykloje. Taip mes pradėjome vaikų švietimą tikėjimo į Kristų šviesa. Aš tuomet gyvenau rūsyje, esančiame po šventove. Ten aš galiausiai „užsidirbau” plaučių uždegimą, be to, tokį sunkų, kad per 3 savaites nepavyko pasveikti, nors man kas 8 val. leido antibiotikus. Dar pamenu, kad buvo tam tikras periodas, kuomet patyriau velnių antpuolius. Tai reiškėsi taip: kaip sakiau, gyvenau rūsyje, o ten labai gerai girdėjosi viskas, kas dėjosi aplink. Jeigu vyko pamaldos, rūsį pasiekdavo kiekvienas žodis. Ir štai vieną naktį aš netikėtai pabudau, išgirdęs daužomo stiklo skambesį, po to – žingsnių garsus ir kažkokius balsus. Atrodė, tarsi kas būtų išdaužęs šventovės langus, ir į vidų įsiveržusi minia žmonių. Aš atsikėliau, paėmiau raktus nuo šventovės, pakilau į viršų, atidariau šventovę. Viduje buvo tamsu. Uždegiau šviesą. Šventovėje nieko nebuvo. Apėjau ją visą: ir presbiteriją, ir chorus. Įsitikinęs, kad nieko nėra, grįžau ir atsiguliau miegoti. Kitą naktį vėl viskas pasikartojo. Ir dar kelias naktis tai tęsėsi. Gal demonai norėjo mane įbauginti? Bet aš nepabūgau ten gyventi ir tarnauti. Vėliau iš žmonių girdėjau, kad ir jiems buvo nutikę tokių dalykų – bent du ar trys žmonės apie tai kalbėjo.  Tad aš nebuvau vienintelis toks „beprotis”, kurį puolė velniai.

Pagrindinė tos katedros šventenybė yra stebuklingoji Surdegio Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ikona, prie kurios kasdien meldžiausi. Ir visas pamaldas mes pradėdavome ir baigdavome malda prie jos. Daugybė žmonių ateidavo į katedrą pasimelsti prie šios ikonos, be to, ne tik stačiatikiai, bet ir katalikai. Ten vykdavo daug stebuklų. Ir, žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad atvykau į Lietuvą būtent tą dieną, kai ši stebuklingoji šventenybė buvo atnešta iš Kauno į Vilnių.

– Savo Ganytojo žodyje, kurį tarėte iš Šventosios Dvasios vienuolyno katedros ambonos, sakėte, jog kiekviena šios šventovės interjero detalė Jums sava, pažįstama. O be Kauno ir Vilniaus, kokios dar Lietuvos vietovės mielos Jūsų širdžiai?

– Pirmoji parapija, į kurią buvau paskirtas, kai mane nukreipė tarnauti jose, buvo Kolainiuose. Tai buvo parapija, kurios beveik visi parapijiečiai jau atgulė amžinojo atilsio kapinėse, o gyvų tebuvo likę 10 – 12 žmonių. Ir aš niekuomet nežinojau, kiek jų ateis į pamaldas, jeigu iš viso kas nors ateis.

Bet kartą metuose į vadinamuosius Džiugesio atminus (rus. Radonica) iš visų Lietuvos kampelių suvažiuodavo žmonės, ir aš vaikščiojau po kapines, prie mirusių parapijiečių kapų vyko egzekvijos, skambėjo litės, o po to iš suaukotų lėšų gyvenome visus metus.

Šiai šventovei buvo priskirta kita maža šventovė Kaunatavoje, kur tuomet faktiškai gyveno tik viena šeima. Ir aš kartą per mėnesį ten važiuodavau tarnauti. Vėliau man pridėjo dar dvi parapijas – Telšių ir Tytuvėnų. Telšiai – miestas, ir ten pamaldos sekmadieniais bei per šventes vyko reguliariai. Žmonės į jas suvažiuodavo ir iš aplinkinių kaimų, cerkvėje net buvo savas choras. Atmintyje liko labai gražus medinis ikonostasas ir tai, ko daugiau niekur niekuomet nesu matęs – pakabinama septynšakė žvakidė – taip pat labai graži. Aš ją, kaip įprasta daryti Atone, kartais nežymiai įsiūbuodavau per Naktines pamaldas.

Pamenu, kaip į tą parapiją buvo atvažiavęs valdantysis hierarchas Chrizostomas, ir mes per pamaldas pasitelkėme senovinį giedojimo tipą, kur naudojamos ne natos muzikai užrašyti, o specialūs ženklai (rus. „znamennyj raspev”). Aš tada buvau pratęs daryti taip: tomis dienomis, kai nebuvo parapijiečių, mes su psalmininku atlikdavome visa, kas yra nustatyta šioms pamaldoms, ir giedodavome minėtu senoviniu „stiliumi”. Todėl šios apeigos tęsdavosi kokias penkias valandas. Ir štai Jo Eminencija Chrizostomas pasakė: „Aš tarnausiu, o jūs dviese giedokite”. Mes giedojome, ir visas šias penkias valandas jis nė sykio nepasitraukė nuo Altoriaus, visą laiką meldėsi ir net, man regis, nė sykio neprisėdo. O vėliau jis pasakė, kad  tai buvo puikiausios Naktinės pamaldos jo gyvenime. Liko daug malonių prisiminimų, susijusių su kiekviena parapija, kur tarnavau. Tarnauti tada buvo gana sudėtinga, nes savo transporto nebuvo, ir iš vienos parapijos į kitą tekdavo keliauti su persėdimais. Be to, Tytuvėnų šventovė buvo nešildoma, todėl tada, kai lauke minus 20, ir viduje – minus 20, o tu priimi Švenčiausiuosius Slėpinius iš Taurės, Taurė prilimpa prie lūpų, ir negali jos atplėšti…

Bet buvo ir labai daug gerų, įdomių momentų, buvo puikių parapijiečių. Pavyzdžiui, Kolainiuose tokia Leonila, kuri iki šiol gyva ir yra šios parapijos seniūnė, mane kasdien aprūpindavo šviežiu pienu – trimis litrais, ir tai buvo mūsų pagrindinis maistas tą metą, kai nėra pasninko. Šios vietovės išliko atmintyje. Žinoma, ir Kaunas, kur aš pusantrų metų buvau klebonas, ir Vilnius, kur pradėjau savo tarnystę, kur buvau įšventintas tiek į diakonus, tiek į kunigus ir kur Šventosios Dvasios vienuolyne tapau vienuoliu.

– Kas iš tuomet gyvenusiųjų Šventosios Dvasios vienuolyne bei visoje tuometinėje Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijoje padarė Jums didesnę įtaką ir užėmė ypatingą vietą Jūsų širdyje?

– Ypatinga vietą joje užima hierarchas Viktorinas, su kuriuo susipažinau dar būdamas mokinys. Aš atvažiuodavau į vienuolyną vasarą, per atostogas, o kartais ir mokslo metams prasidėjus – Kalėdoms, Velykoms, ir šis hierarchas atkreipė į manę dėmesį. Jis įtraukė mane į savo padėjėjų (hipodiakonų) komandą, aš kartais būdavau jo „knygų laikytoju”, kartais gaudavau kitokių oficijų. Jis buvo man labai malonus. Ir štai aš baigiau muzikos mokyklą, po to įstojau į konservatoriją, po to buvau pašauktas tarnauti kariuomenėje. O grįžęs svarsčiau, kur toliau keliauti. Aš parašiau Jo Eminencijai Viktorinui, jis man atsakė ir pakvietė į Lietuvą. Taip aš čia atsiradau jau pastoviai tarnystei. Gana greitai daviau vienuolio įžadus ir buvau įšventintas į diakonus. Man tada buvo 20 metų.

– Tai, kad jus taip greitai priėmė į vienuolius, matyt liudija, jog jau buvote tikrai apsisprendęs ir pasirengęs eiti pasirinktu keliu?

– Taip, buvau tvirtai nutaręs susieti savo gyvenimą su Bažnyčia, buvau įsitikinęs, jog noriu tarnauti Bažnyčiai, nenoriu kurti šeimos, nes visas savo jėgas noriu skirti Bažnyčiai. Tai įsitikinimai, kurie susiklostė, kai man buvo penkiolika metų. Todėl sulaukęs dvidešimties jau buvau pakankamai subrendęs priimti tokį sprendimą. Nors, žinoma, taikant įprastus kriterijus, ypač tuos, kurie dabar vyrauja, tai pernelyg jaunas amžius duoti vienuolio įžadus.

– Vadinasi, dabartiniams dvidešimtmečiams Jūs nepatartumėte taip apsispręsti?

– Aš visiems patariu apsispręsti, bet patariu ir neskubėti, nes čia negalima suklysti. Tai toks sprendimas, kurį žmogus priima tik kartą ir visam gyvenimui. Deja, esu ne sykį matęs, kad žmogus padarė šį sprendimą arba suklydęs, arba vėliau pakeitė požiūrį į vienuolio gyvenimą, ir visa tai baigiasi labai liūdnai.

– Jeigu palygintumėte dabartinį Šventosios Dvasios vienuolyną su tuometiniu
 – tokiu, koks jis buvo 1987 metais, kokių skirtumų galima įžvelgti?

– Tuomet viskas buvo labiau „kamerinio” pobūdžio. Tebuvo dešimt brolių, nors jų ir dabar, mano nuomone, ne daugiau. Užtat dabar šventovėje nuolat tarnauja šeimas sukūrę dvasininkai, o tuomet tarnaudavo tik dvasininkai vienuoliai. Jie tai darė paeiliui: vieną savaitę kunigas vienuolis tarnaudavo, kitą – priiminėdavo išpažintis, o tarnaudavo kiti broliai. Į sekmadienio ir švenčių pamaldas, žinoma, susirinkdavo visi. Pagrindinė vienuolių oficija buvo giedoti chore. Žinau, kad ir dabar jie gieda, bet šįkart man neteko girdėti vienuolių giedojimo. O tada, kaip sakiau, tai buvo pagrindinė oficija. Chorui vadovavo tėvas Mefodijus, kuris buvo ir vienuolyno nuodėmklausys. Jis buvo labai patyręs chorvedys, labai kruopščiai rengėsi pamaldoms, stengėsi paminėti visus tos dienos šventuosius, todėl kartais būdavo daug sticherų (po vieną kiekvienam pagerbiamam šventajam). Šio giedojimo dėka mes, žinoma, daug ko išmokome. Man tai iš esmės buvo pagrindinė teologijos mokykla. Turiu prisipažinti, kad ir seminarijoje, ir Maskvos Akademijoje aš studijavau gana paviršutiniškai. Mokiausi neakivaizdžiai, atvažiuodavau į sesiją laikyti egzaminų, bet mano pagrindinė teologijos mokykla buvo pamaldos Šventosios Dvasios vienuolyne. Čia kasdien, ryte ir vakare, tiesiogine prasme mano akivaizdoje, vyko visos paros pamaldos, o jos kupinos, tiesiog prisodrintos teologijos tiesų bei iškilaus dorinio turinio. Štai raugas, likęs visam mano gyvenimui. Ir jo aš gavau čia, Šventosios Dvasios vienuolyne.

– Kadangi giedojimas buvo pagrindinė oficija, tikriausiai jus, turintį muzikinį išsilavinimą, priėmė su išskėstomis rankomis?

– Taip, bet buvo problema, ir štai kokia: kai atvykau stoti į vienuolyną, kreipiausi į jo vietininką tėvą Nikitą, ir jis išsyk paklausė, koks mano balsas. Pasakiau, kad baritonas. Jis atsakė: „Mums reikia tenoro”. Tai skambėjo beveik kaip nuosprendis, bet vis dėlto vėliau vienuolyno vadovybei manęs pagailo ir, nepaisant to, kad nesu tenoras, mane priėmė.

– Prisimindamas savo tarnystę Kaune, sakėte, kad tai buvo geri laikai. Bet tai buvo ir sudėtingi laikai. Būtent Jums tarnaujant Kaune vyko nepriklausomybės atgavimas ir sausio 13 įvykiai, kuomet Jūs laikėtės tvirtos pozicijos: pritarėte lietuvių tautos laisvės siekiui. Ar tada Jums buvo kilusių kokių nors abejonių ar dvejonių? Juk veikiausiai niekas nereikalavo, kad viešai reikštumėte savo poziciją. Galėjote ir tylėti.

– Tikrai, niekas to nereikalavo, bet aš nė trupučio nedvejojau. Žinote, jeigu nebūčiau jautęs, kad mano žodis gali daryti poveikį, gal ir nebūčiau viešai reiškęs savo pozicijos. Bet susiklostė tokia situacija: po to, kai į Vilnių įžengė Sovietų kariuomenė ir užėmė televizijos bokštą, vienintelė nepriklausoma Lietuvos televizija liko Kaune. Ir buvo informacija, kuri ir mane pasiekė, kad kariai, turi judėti ar jau pajudėjo Kauno kryptimi. Ir kad ten bus tas pat, kas jau įvyko Vilniuje. O aš, būdamas Kauno katedros klebonas, asmeniškai buvau pažįstamas praktiškai su visais Kauno įgulos kariškiais, nes važinėjau į jų dalinius, susitikinėjau tiek su vadovybe, tiek su eiliniais kariais, dalyvavau pokalbiuose su jais doros, dvasinio gyvenimo temomis. Ir štai pagalvojęs apie tai, kad šiems jaunuoliams, kuriuos pažįstu, gali būti įsakyta šaudyti į beginklius žmones – taip, kaip buvo Vilniuje, aš, nepaisydamas plaučių uždegimo ir beveik 40 laipsnių temperatūros, sukaupęs jėgas nuvažiavau į televiziją. Aš kreipiausi į mūsų rusų kareivius, kad jie nevykdytų įsakymo, jeigu jiems bus nurodyta šaudyti į žmones. Tai, be abejo, buvo rizikingas poelgis, nes tuomet niekas nežinojo, kuo viskas baigsis – ar Lietuva atgaus nepriklausomybę, ar Sovietų Sąjunga išliks. Nepaisant to, man nekilo abejonių, kad reikia kreiptis į karius. Vienintelis tikslas, kurio siekiau – išsaugoti žmonių gyvybes.

– Dabar Stačiatikių pasaulyje kilusi visiems žinoma nedermė, kurią ir mes jaučiame. Ką tikinčiajam stačiatikiui reikia žinoti apie šių negandų šaltinį bei galimybes jas įveikti?

– Esama įvairių šaltinių. Viena vertus, tai politikos įvykiai, įtakojantys ir Bažnyčios gyvenimą. Deja, kartais žmonės pasitelkia kokias nors politines temas siekdami pateisinti savo skaldytojiškus veiksmus. Kita vertus, esama problemų, kilusių pačių stačiatikių lygmenyje – jos susijusios su Konstantinopolio patriarchato veikla. Dėl šių problemų galiausiai įvairiose vietose kyla susiskaldymai ir šiuos susiskaldymus legitimizuoja Konstantinopolis bei vietinė valdžia. Tai mes matėme ir tebematome Ukrainoje.

– Dar anksčiau šis tas panašaus įvyko Estijoje.

– Taip, iki tol tai įvyko Estijoje, ir dabar kyla pavojus, jog tai gali įvykti ir kitur. Tai visų stačiatikių problema, jos neįmanoma išspręsti tik kokioje nors vienoje vietoje. Bet ir visų stačiatikių lygmeniu ji, deja, nebuvo išspręsta, ir dar net sunku įsivaizduoti, kaip ją būtų galima spręsti. Bet, nepaisant to, mes tikime, kad Šventoji Dvasia reiškiasi Bažnyčioje, ir anksčiau ar vėliau Šventoji Dvasia nukreips Bažnyčios vadovų veiklą tokia linkme, kad jie vis dėlto sėstų prie derybų stalo ir rastų tokią Bažnyčios valdymo sistemą, kuri taptų priimtina visiems.

Maksimas ROGALSKIS
Vacio Valižio ir prot. Igorio Rinkevičiaus nuotr.

Interviu su metropolitu Ilarijonu (Alfejevu), publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva“ lapkričio mėnesio numeryje.