Metropolitas Inokentijus | Apie Advento pasninką ir ne tik
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Įžengėme į šventojo Advento laikotarpį, per kurį ruošiamės didžiausio pasaulio istorijos įvykio – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo – šventimui. Kaip sutiksime šią didžiąją šventę, kaip parengsime savo širdis, kad jos prisipildytų dvasinio džiaugsmo, kurį mums suteikia Dievo Įsikūnijimo patirtis?
Krikščioniškas gyvenimas neįsivaizduojamas be dvasinių žygdarbių, t. y. be pastangų, kurias kiekvienas iš mūsų privalo dėti tam, kad su Šventosios Dvasios pagalba išsilaisvintumėme iš nuodėmės jungo ir aistrų viešpatavimo, išgrynintumėme savo širdis ir ryžtingai vykdytumėme Viešpaties valią. Visų mūsų pastangų ir asmeninių dvasinių pasiekimų tikslas – užtikrinti, kad Šventoji Dvasia apsigyventų mūsų širdyse.
Pasninkas čia užima ypatingą vietą. Tai yra viena veiksmingiausių priemonių mūsų nematomoje dvasinėje kovoje. To mus moko mūsų Bažnyčia. Apie tai mums pasakoja šventųjų gyvenimai. Pasninkas – tai laikas, kai turėtume būti ypač dėmesingi savo vidiniam dvasiniam gyvenimui. Pasninko dienos skirtos tam, kad galėtume sulėtinti kasdienybės rutiną ir įsigilinti, pažvelgti į savo vidų, ypatingą dėmesį skirdami savo širdžiai, mintims ir troškimams.
Pasninkas – taip pat yra atgailos už padarytas nuodėmes ir intensyvios kovos su aistromis metas. Tai padaryti mums padeda pasninkinis maistas ir susilaikymas nuo malonumų. Daug lengviau galvoti apie Dievą, lengviau melstis ir gyventi dvasinį gyvenimą kai kūnas nėra apsunkęs ir pernelyg sotus. Pasninkas padeda susikaupti, nusiteikti dvasiniam gyvenimui, kovoti su nuodėmingomis mintimis ir troškimais.
Pasninkas taip pat yra auka Dievui ir savo valios ugdymas. Galime sakyti, kad pasninkas yra pirmasis Dievo įsakymas žmogui. Kai Viešpats nurodė Adomui valgyti visus Rojaus sodo, išskyrus gėrio ir blogio pažinimo medžio, vaisius, Jis nustatė pirmąjį pasninką žmogui. Pasninkas – tai klusnumas Dievo įsakymui.
Tad ko Dievui reikia iš mūsų? Visai nedaug. Dievui reikia tik mūsų širdies. Bet kokios širdies? Susigraudinusios ir atgailaujančios (žr. Ps 51, 19). Dievas nori matyti mus atgailaujančius dėl savo nuodėmių, nes mes nuolat nusidedame. Dievas nori, kad neaukštintume savęs, neiškeltumėm savęs virš kitų, tenkintumėmės iš Dievo gautais talentais ir gebėjimais, niekam nepavydėtume, rūpestingai vykdytume Jo įsakymus ir nuolat Jam dėkotume.
Taip pat nepamirškime, kad kūniškas pasninkas yra tik priemonė. O mūsų tikslas – gauti dvasinių vaisių: dėkingumo jausmą Dievui, geranorišką elgesį su žmonėmis, minčių ir jausmų tyrumą, išmintingą susilaikymą nuo kalbų, susierzinimo bei pykčio nebuvimą, blogų minčių apie artimą neturėjimą ir vis didėjančią meilę Dievui bei kiekvienam šalia esančiam žmogui.
Pasninkas yra valios veiksmas, o dvasinis gyvenimas daugiausia priklauso nuo valios. Tie, kurie negali susilaikyti nuo noro valgyti, nesugebės įveikti ir kitų stipresnių aistrų.
Nesaikingumas maiste veda į palaidumą kitose žmogaus gyvenimo srityse. Be nuolatinių valios pastangų Evangelijos mokymas taip ir liks tik idealas, niekada netaps realia gyvenimo praktika. Didžiausia šiuolaikinio žmogaus, susiduriančio su daugybe šiandieninių iššūkių, bėda ta, kad jam labai sunku susitelkti į savo vidinį gyvenimą, t. y. visą dėmesį skirti savo sielos dvasinei būsenai, kas yra svarbiausia visame mūsų žemiškajame gyvenime. Juk siela yra Dievo paveikslo atspindys kiekviename iš mūsų. Tad kas žmogui gali būti svarbiau už jo sielos išgelbėjimą, nemirtingumo įgijimą ir Dievo karalystės paveldėjimą su Jėzumi Kristumi? Nededant asmeninių dvasinių pastangų, to pasiekti neįmanoma. Pats Kristus sakė: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12).
Tiesą sakant, kiekvienam iš mūsų reikia ne tik asmeninių pastangų, bet ir kasdienio individualaus darbo, nuolatinės kovos dėl savo sielos išganymo. Tokiu keliu ėjo šventieji žmonės, tačiau šiuolaikiniam žmogui toks gyvenimas labai sunkus. Štai čia mums padeda pasninkas – kasdienės maldos ir atgailos laikas. Todėl vertinkime kiekvieną pasninko dieną, taip pat ir šio Adventinio pasninko.
Pasninkas – tai laikas, kai galime uoliai atgailauti, lieti karčias ašaras dėl savo neteisingų, dažnai gėdingų poelgių, atitaisyti juos gailestingumo darbais ir susitaikyti su visais artimaisiais. Tai laikas, kai galime parodyti užuojautą ir gailestį vargšams, skurstantiems, nelaimingiems žmonėms. Kitaip tariant, tai laikas, kai kiekvienas turi stengtis būti tikru krikščionimi, ištikimu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniu.
Nėra kito būdo susivienyti su Išganytoju čia, žemėje, ir galiausiai amžinybėje. Dėkokime Dievui už mums duotą pasninko metą. Pasninkaukime dėl Viešpaties, dėl Jo meilės mums. Nesustodami dėkokime už viską, ką Jis dėl mūsų daro, pasitikėkime Jo gailestingumu, Jo šventųjų ir ypač Skaisčiausios Mergelės Marijos Dievo Motinos maldomis.
Brangūs broliai ir seserys, tegul šis Advento pasninkas jums būna maloningas ir išganingas. Su ištverminga kantrybe ir dėkingumu laukime džiugios didžiosios Kristaus Gimimo iškilmės – Šventų Kalėdų!