Igumenas Antonijus | ,,Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų“
По-русски читайте ЗДЕСЬ
Igumenas Antonijus (Gurinovičius)
Gavėnios (Didžiojo pasninko) tikslas – žmogaus atgaila, tai yra jo dvasinis apsivalymas ir pasirengimas krikščionių šventei – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimui iš mirusių.
Šiuolaikiniame pasaulyje Didysis pasninkas (Gavėnia) dažnai tampa formalumu, kurio paisymas teikia žmogui pojūtį, kad jis elgiasi teisingai. Taip yra todėl, kad Gavėnia siejama tik su maisto, netinkančio pasninkui atsisakymu, o dvasinio gyvenimo dalykai lieka nuošalyje. Neskiriant tam reikiamo dėmesio žmogaus sieloje net gali tarpti puikybė ir tuštybė, nes jis tarsis esąs tobulesnis nei tie, kurie neriboja maisto.
Didysis Gavėnios pasninkas susijęs su skaičiumi 40: būtent tiek dienų Gelbėtojas praleido dykumoje velnio gundamas ir pasninkaudamas. Šie 40 dienų ir vadinami Keturiasdešimtine – pagrindiniu pasninko periodu, kuris vėliau buvo pratęstas Lozoriaus Šeštadieniu, Verbų Sekmadieniu bei Didžiąja Savaite. Iš viso – 48 pasninko dienos.
Didysis Gavėnios pasninkas – tai atgaila, tai proto apvalymas nuo piktų minčių, kad sieloje įsiviešpatautų ramybė ir meilė. Stačiatikiai pasninkauja, kad kūnas būtų suvaržytas, kad jis nebūtų visavaldis žmogaus dvasios viešpats. Pasninkas – tai sielos išvadavimas iš nuodėmingų, vadinamų aistromis, geidulių pančių. Siela turi tapti nepriklausoma nuo kūno. Todėl per Didįjį Gavėnios pasninką krikščionys stačiatikiai atsisako nepasninkiško maisto (t. y. mėsos, pieno, kiaušinių, žuvies bei konditerijos gaminių, pagamintų su pienu, gyvuliniais riebalais ir kiaušiniais). Didysis pasninkas – tai ir krikščionių solidarumo bei dvasinės vienybės ženklas. Tai – klusnumas visuotinės Bažnyčios išminčiai.
Prieš Didįjį Gavėnios pasninką vyksta pasirengimas jam. Šis pasirengimas prasideda 3 savaites iki pasninko ir dvasiškai parengia stačiatikius atgailai. Kiekviena šių savaičių savaip vadinama ir turi savo paskirtį.
Savaitė, skirta muitininkui ir fariziejui. Slavų kalbos žodis „savaitė“ (nedelia) reiškia „sekmadienis“. Tai metas, kuomet prisimename palyginimą apie muitininką ir fariziejų. Jiedu atėjo į šventyklą pasimelsti, bet vienas (muitininkas) – kaip atgailaujantis nusidėjėlis, o kitas (fariziejus) – kaip pats save aukštinantis teisuolis. Šios savaitės paskirtis – nuoširdi, o ne demonstratyvi atgaila, kuria siekiama pasipuikuoti, parodyti savo didybę. Dievas atleido nuoširdžiai atgailaujančiam muitininkui ir pasmerkė visus kanonus atliekantį, bet puikybės būsenos fariziejų.
Siekiant parodyti, koks svarbus, vertingas tikras, nuoširdus, o ne išoriškas, „parodomasis“ dievotumas, tą savaitę nėra pasninko, leidžiama valgyti sūrį, kiaušinius, mėsos patiekalus.
Savaitė, skirta sūnui palaidūnui. Šis žinomas palyginimas ragina paklydėlius grįžti pas Kristų Dievą, kaip grįžo pas tėvą sūnus, išeikvojęs tėvo turtą.
Savaitė, skirta Paskutiniam teismui. Šis baisusis teismas laukia visų žmonių. Pastarosios savaitės sekmadienis - paskutinė diena prieš Didįjį Gavėnios pasninką, kai krikščionys stačiatikiai vartoja mėsą.
Tolesnė savaitė jau vadinama „be mėsos“; dar ji vadinama Užgavėnes. Pagal įstatus šią savaitę galima vartoti žuvį, pieno produktus ir kiaušinius. Užgavėnių savaitę baigiantis sekmadienis vadinamas Atsiprašymo ir atleidimo sekmadieniu. Tądien vyksta tam skirta apeiga, o kitą dieną – pirmadienį prasideda Didysis Gavėnios pasninkas.
„Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos“, - sakoma Evangelijoje (Mt 15, 11). Tai nuoroda, kad pasninkaujant svarbiausia – ne maistas, kurį žmogus valgo ir kurį riboja, o tai, ką jis sako, apie ką mąsto, kuo užsiima. Tiesa, sielos būklė susijusi su kūno būkle, ir jeigu kūnui suteikiama visiška laisvė, sielai sunku apsivalyti.
Pasninkas, malda, atgaila – visa tai padeda sielai atsikratyti nuodėmių ir artėti prie Dievo. Pasninkas – ne savitikslis, jis nelygintinas ir su „iškrovos“ dienomis ar „organizmo valymu nuo šlakų“. Pasninkas – priemonė siekiant iškilesnio tikslo. Šis tikslas – tai atgaila dėl savo nuodėmių, sielos apvalymas ir pašviesinimas, meilė Dievui bei artimui. Jeigu žmogus iš pat pradžių nekelia sau tokių tikslų, tąsyk paprastas maisto ribojimas padės tik kiek suliesėti. Beje, pasibaigus pasninkui daugelis vėl ,,priaugina” svorio, bet lieka dvasiškai nepraturtėję, nes net nekėlė sau tokio tikslo.
Daugeliui žmonių sunku ištverti maisto ribojimą, jie tampa irzlūs, pikti. Toks pasninkas neteikia naudos. Labai apdairiai pasninko metu turėtų elgtis ligoniai, seneliai, nusilpę, bejėgiai asmenys, taip pat pastojusios ar kūdikius maitinančios moterys bei vaikai. Minėti žmonės iš viso gali būti atleisti nuo pasninko. Svarbiausias principas kuriuo reikia vadovautis per Gavėnią, - ,,nevalgyti“ aplinkinių (nepykti, nesierzinti, neįsileisti į sielą nuodėmingų ir piktų minčių).
Kiekvienas Gavėnios sekmadienis skirtas tam tikram, konkrečiam dalykui. Štai pirmasis - Stačiatikybės Iškilmėms. Jos minimos po labai griežtos ir giliai atgailai skirtos pirmos Gavėnios savaitės.
Antras Gavėnios sekmadienis skirtas šv. hierarcho Grigorijaus Palamos atminimui.
Trečias sekmadienis - Kryžiaus pagerbimui. Kryžius išnešamas, kad tikintieji galėtų jį pagerbti.
Ketvirtą sekmadienį prisimenamas vienuolis Jonas Klimakas.
Penktą pasninko savaitę, trečiadienį vakare, skaitomas visas Didysis Andriejaus Kretiečio atgailos kanonas, o penktadienį vakare - Akatistas Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai.
Penktas sekmadienis skirtas šventos vienuolės Marijos Egiptietės atminimui. Ši šventoji yra tikras atgailos pavyzdys. Šeštą Gavėnios savaitę vainikuoja teisiojo Lozoriaus šeštadienis.
Šeštasis sekmadienis - tai Viešpaties Jėzaus Kristaus Įžengimo į Jeruzalę diena, kuri dar vadinama Verbų sekmadieniu. Jėzus įjojo į miestą ant asiliuko. Jį pasitikusi minia tiesė Jam ant kelio drabužius, palmių šakas ir šlovino kaip Mesiją.
Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji Gavėnios savaitė. Kiekviena jos diena susijusi su tuo, kas vyko per paskutines Kristaus Išganytojo žemiškojo gyvenimo dienas. Paskutinė vakarienė, atsisveikinimo su mokiniais pokalbis, Viešpatie Jėzaus suėmimas, teismas, nuplakimas ir nukryžiavimas. Mirtis ant kryžiaus, laidojimas, Gelbėtojo nužengimas į pragarą ir didus, šlovingas Jo Prisikėlimas iš mirusiųjų.
Kai žmogus giliai pajunta Didžiojo Gavėnios pasninko prasmę ir svarbą, šis pasninkas labai veiksmingai tarnauja jo sielos apvalymui. Ir tada Velykos tampa ir tikru paties žmogaus prisikėlimu, atgimimu naujam dvasiniam gyvenimui, maldingam bendravimui su tikru Dievu - mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Tačiau taip esti tada, kai žmogus neapsiriboja tam tikrais išoriniais veiksmais, susijusiais su maisto vartojimu ar religinėmis apeigomis, o įveikia kelią link Dievo savo sieloje, melsdamasis ir atgailaudamas. Nieko nestokojantys, persisotinę žmonės, ėmę riboti maistą, gauna galimybę pajusti tikrą jo skonį ir Dievo dovanų vertę. Atsisakydami dalies malonumų, pramogų, tuščių pokalbių žmonės mokosi melstis, pradeda vertinti tikrai gilius santykius, ima geriau suprasti save ir aplinkinius, mokosi tikėti ir mylėti Dievą bei savo artimuosius.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” kovo mėnesio numeryje.