Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Interviu su Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovu, Vilniaus ir Lietuvos metropolitu INOKENTIJUMI

— Jūsų Eminencija, Teisingumo ministerija oficialiai pranešė gavusi dokumentus, skirtus Konstantinopolio patriarchato bažnytinės struktūros – Egzarchato įtraukimui į juridinių asmenų registrą, t. y. vyksta jos registravimo procesas. Kaip Jūs vertinate šį reiškinį?

— Kad ir kas bevyktų visuomenėje, tam tikroje šalyje ir pasaulyje, reikia stengtis į viską žvelgti dvasios akimis, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios ir šventųjų tėvų pamokymais. Žmogiškajam protui neįmanoma įminti nuostabiosios, išmintingosios Dievo Apvaizdos paslapties – tos, kuri globoja visos žmonijos civilizaciją nuo jos pradžios iki pabaigos, po ko įvyks Paskutinis Viešpaties teismas.

Dievui žinomi tiek atskiro žmogaus, tiek tam tikros šalies bei ištisų istorinių civilizacijų likimai. Lietuva – ne išimtis. Įvykių esmėje įžvelkime Dievo ranką,  globojančią visą mūsų šalį ir kiekvieną iš mūsų. Griežtai laikykimės bažnytinės pozicijos, išsaugodami širdies ramybę ir dievobaimingai kalbėdami apie žmogaus reikalus.

Akivaizdu, kad Lietuvoje ryškėja naujas religinio gyvenimo paveikslas. Šį reiškinį reikia priimti kaip nūdienos realybę. Kiekvienas esame gavę iš Dievo laisvosios valios dovaną, tačiau kaip ja pasinaudosime, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų dvasinės sveikatos ir dorovės. Ši taisyklė taikytina visiems žmonėms –  bažnyčios tikintiesiems ir pasauliečiams – priklausomai nuo jų įsitikinimų, minčių ir iš jų kylančių darbų.

Nenuostabu, kad Lietuvoje įvairiems visuomenės sluoksniams priklausantys žmonės turi tam tikrą savo šalies religinės raidos viziją, tam tikrus planus, kuriuos pradėta aktyviai įgyvendinti po 2022 m. prasidėjusio karo Ukrainoje. Tai akivaizdu šiandien, nepriklausomai nuo to, ar mums tai patinka, ar ne.

Natūralu, kad ir mes turime pilną teisę į savo Bažnyčios gyvenimo ir raidos viziją. Galime apie tai pasisakyti atvirai ir sąžiningai. Pasisakyti, laikantis Valstybės įstatymų, atmetant kad ir menkiausia galimybę sukelti nestabilumą visuomenėje, siekiant išlaikyti joje taiką ir darną. Pasisakyti, laikantis mūsų įsitikinimų, mūsų matymo ir mūsų sąžinės balso, neužgaunant kitų žmonių, bet, priešingai, rodydami savo supratingumą ir geranoriškumą.

— Lietuvoje neseniai lankėsi Konstantinopolio patriarchato paskirtas egzarchas dvasininkas Justinas Kiviloo. Jis davė keletą interviu tiek Lietuvoje, tiek grįžęs į Estiją. Ar galėtumėte ką nors apie tai pasakyti?

— Taip, esu susipažinęs su jo pasisakymais, įvykių vertinimu ir mintimis apie ateitį.

Pasisakymai palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, jie byloja apie jo bažnytiškumą, teigiamas asmenines savybes, mąstymo platumą, realistinį požiūrį, kita vertus – matome, kad jo minties laisvė apribota Konstantinopolio patriarchato vykdoma bažnytine politika, kuriai nepritaria dauguma Vietinių Stačiatikių Bažnyčių. Atkreiptinas dėmesys į pašnekovo geranorišką toną, blaivų itin sudėtingų (kaip, pavyzdžiui, bažnyčios nuosavybės) klausimų vertinimą. Jis pareiškė esąs kategoriškai prieš mūsų Bažnyčiai, su kuria jis nusiteikęs „taikiai sugyventi“ priklausančių šventovių atėmimą. Tai, žinoma, galime vertinti tik teigiamai.

Pažymėtini ir kiti jo pasisakymai. Pašnekovas prisipažino, kad yra nepilnai susipažinęs su Stačiatikybės istorija Lietuvoje. Viename interviu jis atvirai pasakė: „Žinoma, suprantu, kad nėra labai gerai turėti dvi Bažnyčias tos pačios šalies teritorijoje. Tai neatitinka kanonų“. Negalime nepritarti šiam teiginiui. Iš tiesų, dauguma Stačiatikių Bažnyčių nepritaria šiems stačiatikių tarpusavio santykiuose įtampą keliantiems veiksmams. Mūsų Bažnyčios kanoninis egzistavimas Lietuvoje Stačiatikių pasaulyje yra nekvestionuojamas, mūsų Bažnyčios buvimas čia siekia daugiau nei 300 metų, įskaitant ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Pabrėžtina, kad praėjusiojo šimtmečio devintajame dešimtmetyje dabar jau emeritas metropolitas Chrizostomas ir kiti būtent mūsų Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai rėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekį. Nuo to laiko mūsų pozicija nė kiek nepasikeitė. Mūsų stačiatikių bendruomenė tebėra teisiškai pripažinta kaip tradicinė bendruomenė ir yra antra pagal dydį religinė bendruomenė Lietuvoje tiek pagal parapijų, tiek pagal dvasininkų ir tikinčiųjų skaičių. Turime tūkstančius praktikuojančių tikinčiųjų ir daugiau kaip 120 000 žmonių, kurie laiko save stačiatikiais. Mūsų Bažnyčia veikia vadovaudamasi Konstitucija ir Lietuvos įstatymais, ir taip pat pripažįsta savo atsakomybę už taikos ir santarvės išsaugojimą visuomenėje.

Vis daugiau žmonių, tarp jų ir pabėgėliai iš Ukrainos, ateina į mūsų šventoves, aktyviai dalyvauja mūsų Bažnyčios dvasiniame gyvenime, dėkoja mums už geranorišką požiūrį ir pagalbą. Mūsų bažnyčiose jie neįžvelgia jokio politikavimo, priešingai – pastebi uolias maldas už taiką Ukrainoje ir už Lietuvos valstybės –  jos valdžios, kariuomenės ir jos žmonių gerovę.

Kaip turėtume vertinti Konstantinopolio patriarchato veiksmus Lietuvoje? Manyčiau, kad tik būsimi bažnyčios istorikai ir kanonų teisės žinovai galutinai nustatys, kaip kvalifikuoti Konstantinopolio patriarchato bažnytinę politiką XXI a. trečiojo dešimtmečio Lietuvoje. Vieni, galbūt, pasakys, kad tai neteisėtas įsiveržimas į svetimą kanoninę teritoriją; kiti – kad tai ne tik įsiveržimas, bet ir Bažnyčios skilimo įteisinimas; treti – kad ir viena, ir kita, ar kažkaip kitaip. Esu įsitikinęs, kad šiems Konstantinopolio patriarchato veiksmams nepritars dauguma Stačiatikių Bažnyčių. Kad ir kaip bebūtų, paskutinį žodį tars mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris savo Teismo metu kiekvienam iš mūsų paskelbs Nuosprendį, lemiantį mūsų likimą amžinybėje. 

— Jūsų Eminencija, esant naujai religinei padėčiai šalyje, koks yra Jūsų požiūris į Bažnyčios skaldytojus, mūsų buvusius dvasininkus, iš kurių buvo atimta kunigystė?

 —Taip, būtent jie inicijavo Bažnyčios skilimą, už kurį atsakys prieš Dievą. Kiti tik pasinaudojo jų nekanoniškais veiksmais savo naudai. 2022-aisiais buvę mūsų Bažnyčios dvasininkai sukėlė didelę sumaištį Lietuvos stačiatikių gyvenime savo nekanoniniais veiksmais, melagingai apkaltinę savo dvasinę vadovybę Lietuvoje karo Ukrainoje rėmimu.

Nušalintus dvasininkus supa sparčiai skleidžiamas mitas – kad jiems neva paskirtos bausmės ne dėl Bažnyčios kanonams prieštaraujančių veiksmų, o dėl nepritarimo karui Ukrainoje – pasiekęs net JAV Valstybės departamentą (buvusiems dvasininkams neseniai buvo įteiktas JAV Valstybės departamento Tarptautinės religinės laisvės apdovanojimas. – Red.past.). Tai visiškai neteisinga! Antikarinė pozicija, kurią aš asmeniškai esu deklaravęs pirmosiomis karo savaitėmis, buvo plačiai paskleista, išgirsta Lietuvos visuomenės ir išlieka nekeičiama – ji nenuilstamai deklaruojama visais įmanomais būdais. Ši nuostata gavo mūsų Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovų, kunigų, pasauliečių ir visuotinio bažnyčios susirinkimo pritarimą. Kreipimąsi, ginantį Bažnyčią, 2022-aisiais metais pasirašė daugiau kaip aštuoni tūkstančiai žmonių. Šie parašai, buvo įteikti Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai. Mes nepalaikome karo ir tai nekeičiama.

Būrys atskilusių dvasininkų teisino savo nekanoninius veiksmus tuo, kad privalu minėti Patriarcho Kirilo vardą pamaldų metu. Patriarcho vardo minėjimas nėra jo teiginių ar pažiūrų pripažinimas – mums tai yra kanoniškumo, susitapatinimo su Visuotine Stačiatikių Bažnyčia išraiška ir būtinoji sąlyga. Vis dėlto, atsižvelgdamas į neįprastą situaciją, nuo pirmojo karo mėnesio dviejose mūsų parapijose – lietuvių ir vėliau ukrainiečių – mano pritarimu pamaldos vyksta be Patriarcho vardo minėjimo. Tokia tvarka pamaldos ten vyksta iki dabar. Patriarchą Kirilą taip pat mini ir Konstantinopolio Patriarchas Baltramiejus, nepritariantis jo politinėms pažiūroms. 

Nešališkam žmogui yra akivaizdu, kad nekanoniniai atskalūnų veiksmai sujaukė Lietuvos Stačiatikių dvasinę pusiausvyrą, o ir absoliuti dauguma nepritarė nekanoniniams nušalintų dvasininkų veiksmams. Ar išties kas nors gali patikėti, kad mūsų Bažnyčios parapijiečiai, daugumoje Lietuvos piliečiai ir savo valstybės patriotai, neturi sąžinės ir neva pritaria karui?

Paskirtasis Konstantinopolio patriarchato egzarchas išreiškė norą susitikti su Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovu. Jei toks susitikimas įvyktų, esame pasirengę pateikti jam teisminio tyrimo medžiagą, parodymus, atvirus atskalūnų pasisakymus žiniasklaidoje, ir kitą faktinę informaciją apie nekanoninius nušalintų dvasininkų veiksmus, kurie nepasinaudojo teisėta perėjimo į kitą bažnytinę jurisdikciją procedūra, daug kartų pažeidė bažnytinę drausmę ir sulaužė kunigo priesaiką. Politinės ir antikarinės šių dvasininkų pažiūros neturėjo nė menkiausios įtakos bažnytinio teismo sprendimui. Susipažinęs su šia teisminio tyrimo medžiaga, kiekvienas sąžiningas ir objektyvus bet kurios vietinės Stačiatikių Bažnyčios vyskupas ar dvasininkas pripažintų teismo nuosprendžio teisėtumą ir teisingumą. Žinoma, tiek skilimas, tiek pačių atskalūnų likimas – mūsų širdies skausmas. Mes ir toliau už juos meldžiamės. Šiuo opiu klausimu negali būti taikomos jokios nuolaidos ar kompromisai. Ir vėl kartoju, kad Vitalijus Mockus, Vladimiras Seliavko, Gintaras Sungaila, Georgijus Ananjevas ir Vitalis Dauparas buvo teisėtai pašalinti iš kunigų luomo, mes nepripažįstame ir niekada nepripažinsime nei jų grąžinimo į kunigų luomą, nei jų teikiamų sakramentų validumo.

Apmaudu, jog užuot vienu balsu ir viena širdimi šlovinę Dievą, prašę Jo nuodėmių atleidimo ir sielos išganymo, mums tenka kalbėti apie žmonių padarytas nuodėmes ir nuodėmių pasekmes, temdančias mūsų gyvenimą Bažnyčioje. Šaukimės Viešpaties gailestingumo ir pasikliaukime Jo gerąja Apvaizda!

Stačiatikių Lietuva