Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" rugsėjo mėnesio numeryje buvo išspausdintas straipsnis apie rastą daugelį metų laikomą dingusią stebuklingą, ypatingai pagerbiamą Dievo Motinos ,,Ženklo" ikoną iš Vilniaus ,,Ženklo" šventovės. ,,Didžią paslaptį" apie šią ikoną atskleidė ,,Ženklo" šventovės klebonas, protojerėjus mitroforas Petras Miuleris. Jo teigimu, atėjo laikas deramai pagerbti stebuklingajį Dievo Motinos paveikslą.

- Tėve Petrai, kada pirmą sykį sužinojote apie stebuklingąją Ženklo cerkvės ikoną?

- Šioje šventovėje ėmiau lankytis tikriausiai nuo 1974 metų. Dalykas tas, kad tuometinis jos klebonas, tėvas Vladimiras Dziačkovskis, šaldavo atėjęs tarnauti. Išgirdęs apie tai, pagalvojau: nedera dvasininkui šalti. Radiatoriai šventovėje atsirado kur kas vėliau, beje, mano nuodėmingojo, iniciatyva. O tuomet buvo krosnis. Tad aš ateidavau ir ją kūrendavau. O tėvas Vladimiras man pasakodavo įvairias istorijas. Ir apie šią ikoną papasakojo. Tada aš čia būvau krosnies kūrikas. Dabar aš jau bemaž 45 metai kaip esu dvasininkas.

- Ką konkrečiai tėvas Vladimiras Dziačkovskis pasakojo apie šią ikoną?

- Buvo likę nedaug laiko iki jo žemiškojo gyvenimo pabaigos, kai tėvas Vladimiras pasakė: „Atskleisiu tau paslaptį. Didžią paslaptį! Ši ikona – ta pati, tikroji, kurią atvežė Jo Ekscelencija Juvenalijus ir kuri laikoma dingusi!” Pasak jo, jis tai sužinojo iš savo tėvelio, kunigo Josifo Dziačkovskio. Ikona buvo presbiterijoje, nešti iš jos bijojo.

- Bijojo, kad pavogs?

- O ką darysi, juk vogdavo! Ir dabar vagia – jau man čia tarnaujant nuo analojaus pavogė kankinės vienuolės Eudokijos ikoną. Teko tapyti naują. Taip „nudegiau”, ir nuo tada stengiuosi būti budrus. Matyt, ir mano pirmtakai turėjo priežasčių abejoti šventenybės saugumu.

- Ar yra kokių nors minčių, prielaidų, leidžiančių spręsti, kada ikona buvo paslėpta – iki karo ar po jo?

- Be abejo, buvo galima pasistengti sužinoti daugiau detalių iš tėvo Vladimiro, bet jis jau buvo prie amžinybės slenksčio. Bet kai ką jis papasakojo, ir už tau jam „ačiū”! O mano atmintis dabar atitinka amžių… Manau, ikoną paslėpė iki karo – Antrojo Pasaulinio. Juk 1947 metais Patriarchas Aleksijus I jau padovanojo kitą ikoną – vietoj prarastosios.

- Iš Ženklo cerkvės istorijos žinome, kad karo metą pamaldų joje nebuvo. Tikriausiai logiška manyti, jog klebonas nepaliko stebuklingosios ikonos tuščioje šventovėje, o paslėpė ją.

- Taip, kurį laiką, bet neilgai, čia pamaldų nebuvo. Gali būti, kad klebonas buvo paslėpęs ikoną.

- Šiaip ar taip, bet vieną dieną ji buvo grąžinta į šventovę, bet laikoma presbiterijoje. Parapijiečiai nežinojo apie tai?

- Nežinojo. Taip siekta išsaugoti ikoną. Tėvas Vladimiras ją saugojo, tėvas Josifas saugojo, ir aš  tęsiau jų darbą. Vienintelis dalykas, kuriam ryžausi – perkėliau ją iš presbiterijos į navą, kad žmonės galėtų prie jos melstis. Mes parinkome ikonai senovinius rėmus, kurie jai tiko, ir patalpinome ikoną kairiojoje navoje.

- Kada tai įvyko?

- Aš čia nuo 1987 metų, o ikoną iškelti iš presbiterijos pasiryžau praėjus maždaug trejiems klebono tarnystės šioje šventovėje metams. Vadinasi, tai buvo 1990 ar 1991 metais.

- Bet parapijiečiai nežinojo, kad tai „ta pati” ikona? Ir, nepaisant to, jai pradėjo reikšti išskirtinę pagarbą. Tikintieji, dėkodami už patirtus stebuklus ėmė aukoti savo žiedus, kryželius, grandinėles…

- Dauguma nežinojo, bet siauram rateliui tikinčiųjų keletą sykių esu pareiškęs, kad tai rasta, vėl įgyta ikona. Pamenu, kaip susijaudinau, kai buvo atneštos pirmosios dovanos ikonai. Aš prieidavau, klausdavau, ir žmonės aiškino: „Žinote, įvyko toks stebuklas…” Užrašytas ne vienas ir ne du stebuklai. Beje, aš pats visus svarbius darbus pradedu pasimeldęs prie šios ikonos.

- Galite paminėti konkrečius stebuklingos paramos faktus?

- Pavyzdžiui, buvo tokia Marija (pavardės neminėsiu). Lietuvė. Ji pastojo, nors daug metų iki to negalėjo sulaukti vaikelio. Kokia ji buvo laiminga, kaip dėkojo už tai, kad pasveiko! Ir daugelis kitų.

- O ar tiesa, kad ir katalikai reiškia pagarbą šiai ikonai?

- Tiesa. Ir jie žino, kad tai – stebuklingas paveikslas. Ateina ir po 10 žmonių, sustoja prie šios šventosios ikonos ir prašo, kad vyktų intencinės pamaldos.

- Visgi kas daro ikoną stebuklingą?

- Apskritai paėmus, kiekviena ikona gali tokia būti. Tai lemia požiūris į ją. Reikia deramai melstis. Čia pas mus yra popierinė Nikolajaus Stebukladario ikona, priklijuota presbiterijoje prie durų. Ikoną atnešęs žmogus pasakė: ši ikona stebuklinga! Pasimeldęs prie jos sulaukiau didelės paramos! Aš pasakiau: visai įmanoma! Ir tvarkingai priklijavau ją. Ir popierinė ikonėlė gali būti šventenybė.

- Ikonos dingsta ir atsiranda. Ir tai įvyksta deramu metu. Dabar sudėtingas metas, neišskiriant ir Bažnyčios. Gal ir nėra atsitiktinumas, kad Ženklo ikona grįžta pas mus būtent dabar?

- Gali būti, o kodėl ir ne. Manau, visada galima rasti įvykusio stebuklo pradinę priežastį. Viena yra neabejotina – ši ikona stebuklingai atėjo pas mus, mes tapome didžio stebuklo liudininkai.

Plačiau apie stebuklingosios ,,Ženklo" ikonos, iš Vilniaus ,,Ženklo" (iš Dangaus) šventovės, atradimą skaitykite laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva" straipsnyje, išspausdintame rugsėjo mėnesio numeryje.

Maksimas ROGALSKIS